Skip to main content

Laima Andrikienė – sąskrydžio Ariogaloje dalyviams

|   Straipsniai

Brangieji,

sveikinu sąskrydžio dalyvius, šiemet, kaip jau kelis dešimtmečius, susirenkančius Dubysos slėnyje ties Ariogala. Draugėn susirenka daugiatūkstantinė  Lietuvos šeima, kurios vardas – buvę Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai. Tai – ir mano šeima. Mūsų daug – labai daug. Daug buvo tada, kai persekiojo, trėmė, kalėjimuose kankino, lageriuose pūdė, daug mūsų ir šiandien. Žinau, kad be tos kančios, Sibiro golgotos, Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžo nebūtų šiandieninės, modernios laisvos Lietuvos.

Todėl džiaukimės laisva Lietuva, branginkime Laisvę. Niekur kitur Lietuvos nėra – ji yra tik čia. Ji – mūsų vienintelė žemė, kurią privalome mylėti visada – ir ne tik tuomet, kai ji klesti, bet ir tuomet, kai ji išgyvena nepriteklius, problemas, klumpa neįveikusi iššūkių. Lietuva – tai mes, Lietuva klumpa tada, kai klumpame ir nesugebame atsikelti mes, jos Tauta. Būk stipri, Lietuva. Dabar ir per amžius.

…Rengdama šį sveikinimą dar kartą kalbėjausi apie tremtį su savo artimiausiais ir brangiausiais – Mama ir Tėčiu. Jų abiejų neaplenkė tremtinio, Tėtės – ir politinio kalinio lemtis. Jaunutė Ryliškių mokyklos mokytoja, Vilniaus pedagoginio instituto prancūzų kalbos ir literatūros studentė, buvo išgabenta tremtin. Ten pat atsidūrė ir visa Mamos šeima, visa graži giminėlė: mano Močiutė, mano dėdės ir tetos, tuomet mažamečiai pusbroliai ir pusseserės. 

Neabejoju: tėvų tremtis, mūsų šeimos patirtis suformavo mane kaip žmogų ir kaip politikę. Mano gimtuosiuose Druskininkuose, kur mano mokykliniais metais gyveno apie 10, vėliau – 15 tūkstančių gyventojų, buvo tokių, kurie iš Sibiro grįžusius tremtinius vadino banditais. Partizanų dainų Močiutė mane išmokė anksčiau nei mokykloje teko išmokti eilių apie Leniną. O apie laisvą Lietuvą, kokia ji buvusi, su broliu namuose girdėdavome kone kasdien. Ir dar – kad Lietuva bus laisva. Kada – nežinia, bet bus. Su tuo užaugau. Užaugau tokia, kokią mane matote, girdite, pažinote per 28-erius mano aktyvios veiklos Lietuvos politikoje metus.

…1990-aisiais kandidate į Aukščiausiąją Tarybą mane pirmieji pasirinko buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, vadovaujami šviesios atminties Balio Gajausko. Tuose istoriniuose rinkimuose buvau kandidatė, iškelta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS), kiek vėliau atsiradau ir Sąjūdžio kandidatų sąraše. Ir laimėjau, pirmajame ture! Nors buvo prognozuojama, kad Jurbarko rajone (Jurbarko kaimiškojoje rinkimų apygardoje), kur Sąjūdis buvo silpnas ir neaktyvus, laimės kompartijos pirmasis sekretorius. Vis dėlto neišdegė komunistų partijai! Vėliau buvo laikotarpis, kai Aukščiausiojoje Taryboje su Baliu Gajausku ir jo vadovaujami įkūrėme nedidelę „Laisvės” frakciją. To reikėjo, nes Sąjūdis akivaizdžiai slydo kairėn… Kažkada seniai girdėjau vieną kairiųjų pažiūrų profesorę iš Lietuvos ateities forumo su neslepiama pagieža sakant apie mane: toks monolitas, toks monolitas jaučiasi! Gal kam ir monolitas atrodžiau, o iš tiesų gyniau, ginu ir ginsiu tai, kuo tikiu. Be to, visur – ne tik politikoje. 

Brangieji, tokių istorijų kaip mūsų šeimos Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tremtis – seniai praeityje. Per beveik 28-erius Lietuvos laisvės metus daug pasakyta, parašyta apie tremtį, daug atsiminimų surinkta apie sovietinę okupaciją ir rezistenciją, sovietų represijas. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma užrašyti ir papasakoti. Tai – kiekvieno mūsų asmeniniai potyriai, mūsų džiaugsmas ir kančia, kurių negali perteikti jautriausi žodžiai. Tai, ką pasilaikome tik sau ir savo artimiausiems. Tai, ką gauname su motinos pienu. Patyrimas, kančia ir džiaugsmas, kuriuos pajusti ir suprasti taip pat galima tik širdimi. 

Dirbdama toli nuo Lietuvos, iš tiesų – kur bebūčiau, širdimi ir mintimis esu Lietuvoje. Ir visada mes  visi būsime surišti ir susiję tąja gija, kuriai tikslaus pavadinimo neatrandu. O gal ir ieškoti nieko nereikia, nes toji gija yra tai, kas vadinama vienu gražiausių vardų pasaulyje – Lietuva. Ji, Lietuva, yra didžioji mūsų gyvenimų ir darbų esmė, prasmė, versmė ir giesmė.

Visada – už Ją ir vardan Jos.  

 

Jūsų –
Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
Kovo 11-osios Akto signatarė