Lietuvos gydytojo žurnalas, 2018 m., Nr. 2. Aktualusis interviu.
Sveikata – brangiausias turtas. Tai gana banali, bet labai teisinga frazė. Kita vertus, sveikatos apsaugos sritis – viena svarbiausių ir labiausiai rūpimų kiekvienam žmogui. Pastarasis laikotarpis – ne tik savotiškai įdomus, bet ir nerimastingas. Nepaisant tam tikrų institucijų ir jų vadovų pastangų bei pažadų, visuomenę, o ypatingai medikus, labiausiai trikdo nenuspėjamų pokyčių – deja, neigiamų, nuojauta. O kaip Jūs vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos srityje susiklosčiusią situaciją? Ji nuteikia optimistiškai, ar priešingai – verčia sunerimti?
Visa širdimi pritariu Medikų sąjūdžiui ir jo reikalavimams. Kaip ir praėjusių metų pabaigoje vykusiai jaunų medikų rezidentų akcijai – išlydėtuvėms į oro uostą. Visa širdimi esu su jaunais – ir vyresniais – Lietuvos medikais. O Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos dalyvavimas akcijoje V. Kudirkos aikštėje Vilniuje buvo grynas populizmas: juk jis tiesiogiai atsakingas už mažas medikų algas. Jo darbas ir atsakomybė – įrodyti Vyriausybės nariams ir Seimui, kad dabartinės medikų algos – pasityčiojimas iš šios profesijos ir jos atstovų. Ministras privalo rasti argumentų ir pasiekti reikalingų sprendimų, kad atlyginimai būtų atitinkantys atliekamą darbą ir europinius standartus. Jei negali to padaryti, įvardink, kas trukdo tai padaryti ir užleisk ministerijoje vietą kitam, kuris turės tvirtesnį stuburą ir pajėgs pasiekti būtinų pokyčių. Gana žaisti žmonių kantrybe, viskam yra ribos.
Visada maniau, kad mediku gali dirbti ne kiekvienas, o geru mediku tapti reikia ne tik sunkaus darbo, bet ir talento. Ir pašaukimo, savo misijos suvokimo. Kalbu apie misiją ir pašaukimą, bet šalia turi būti ir atitinkamas atlyginimas už darbą. Toks, kokį galėtume pavadinti oriu atlygiu.
Medikų sąjūdis – brandžios pilietinės visuomenės ženklas ir išraiška. Jaunoji Lietuvos karta kovoja už savo ir valstybės ateitį, aiškiai pasakydama: mes nenorime išvažiuoti iš Lietuvos, mes norime kurti ir gyventi orų gyvenimą Tėvynėje, todėl, valdžios vyrai ir moterys, atlikite savo misiją, jei ne – užleiskite vietą tiems, kurie žino, kaip tai padaryti.
Jau ne vienerius metus (daugelis teigia, jog ištisus 27-erius) girdime kalbas apie sveikatos reformą. Atrodo, jos ėmėsi visos vyriausybės ir visi sveikatos apsaugos ministrai. Deja, rezultatai nedžiugina. O, pavyzdžiui, pastaruoju metu grėsmingai išaugusi medikų emigracija – netgi baugina. Problemų daug, bet jos nesprendžiamos taip, kad rezultatai džiugintų ir medikus, ir pacientus. Ar Jūs manote, kad sveikatos apsaugos reforma vis dėlto vykdoma efektyviai? O gal visi nepatenkintieji yra labai nekantrūs ir nepastabūs ir mato tik tai, kas jų netenkina?
Reforma Lietuvoje tapo įprasta vadinti vos ne kiekvieną didesnės ar mažesnės valdžios veiksmą ar sprendimą: uždarė kelis skyrius ligoninėje - reforma, pakeitė vienos grupės vaistų kainodarą – reforma.
Tuo tarpu objektyviai vertinant po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais mūsų šalyje buvo tik viena reforma sveikatos srityje, tai yra, kai sovietinė sveikatos apsaugos sistema, finansuojama iš biudžeto, 1997 metais buvo pertvarkyta į privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Privalomasis sveikatos draudimas – tai tvarka, kai: 1) visi sveikatai skirti pinigai buvo kaupiami atskirame nuo biudžeto fonde, 2) šiam fondui vadovavo Privalomojo sveikatos draudimo taryba, o jos sprendimus įgyvendino Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, 3) kai buvo įvesta iš esmės nauja tvarka ir apmokėjimo už medicinos paslaugas principai: pirminiame lygyje - už prisirašiusį gyventoją, poliklinikoje - mokama už specialisto konsultaciją, o ligoninėje - už išgydytą ligonį.
Toji sistema, kuri pradėjo galioti 1997 m. pabaigoje, buvo visiškai nauja Lietuvoje ir atitiko tuomet Europoje galiojusius sveikatos draudimo sistemos standartus.
Tai buvo tikra reforma. Visa kita, kas vyko po jos ir buvo vadinama reformomis, tebuvo reformų imitacija, sistemos fasado “padažymas”, kai kada – ir žingsnis atgal.
Kokias didžiausias Lietuvos sveikatos apsaugos problemas matote Jūs? Ar jos išsprendžiamos?
Neabejotinai, jos yra išsprendžiamos. Atsakinėti nesiimsiu, nes tai būtų visa Vyriausybės programa sveikatos srityje. Problemos yra ir sisteminės, ir vadybinio pobūdžio, ir medicininės bei finansinės. Tegul sprendimo būdus siūlo politikai-specialistai.
2017 m. pabaiga, šių metų pradžia buvo pažymėtos itin suaktyvėjusiais medicinos darbuotojų veiksmais – susikūrė Lietuvos medikų sąjūdis, į stiprią vienminčių bendriją susibūrę jaunieji gydytojai rezidentai suorganizavo mitingą bei žygį į oro uostą...Jų reikalavimai ir tikslai – labai konkretūs ir aiškūs... Kaip Jūs vertinate tokius medikų veiksmus? Ar tokia forma tinkama atkreipti dėmesį į esančias problemas ir paskatinti atsakingus pareigūnus arba valdžios atstovus gerai ir profesionaliai vykdyti jiems patikėtas pareigas?
Man medikų sąjūdis - kaip išsiveržęs gaivaus vandens šaltinis. Pats šio sąjūdžio gimimo faktas turėtų būti ženklas valdžiai, kad bent jau dalis visuomenės nesutinka leisti valdantiesiems daryti, ką nori, ir nedaryti to, ką reikia.
Iki šiol visos Lietuvos valdžios gyveno nejausdamos visuomenės kontrolės. Atrodė, kad svarbiausia laimėti rinkimus, o jau po to kelerius metus - iki kitų rinkimų - išrinktieji galį elgtis kaip Dievo pateptieji, įsivaizduojantys, kad būdami valdžioje jie geriausiai žino, ko reikia visuomenei. Toks požiūris gal psichologiškai patogus, bet sunkiai pateisinamas ir galiausiai kontraproduktyvus.
Apskritai kalbant, valdžia yra jėga, o jėgai galima priešpastatyti tik jėgą. Dabar Lietuvoje veikiančios profsąjungos nėra pajėgios būti ta jėga, kuri lemtingai įtakotų valdžios sprendimus. „Iš apačios“ susikūręs Medikų sąjūdis tokia jėga gali tapti. Jis taip pat gali tapti pavyzdžiu kitiems.
Atrodo, kad tai supranta ir valdžios atstovai, nes tik tuo galima paaiškinti Ministro Pirmininko S. Skvernelio pareiškimą, kad gydytojų streikų jo vadovaujama Vyriausybė netoleruos. „Žinių radijui“ premjeras sakė: „Jeigu kažkas bando grasinti įvairiais streikais – tai kelias neperspektyvus. Tokia šantažo forma Vyriausybės tikrai nepaspausi“.
Tai girdint lieka tik paklausti: ar tikrai pats perspektyviausias kelias yra tas, kurį pasirinko dabartinė Vyriausybė bei Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga - užsiimti populizmu ir imituoti reformas?
Be abejonės, pritariu medikų protesto akcijoms. Jos greta viso kito rodo ir pilietinės visuomenės brandą. Bendrai paėmus, Lietuvos piliečiai labai retai išeina į gatves ir retai sugeba mobilizuotis. Noriu tikėti, jog medikų protestai bus pirmosios kregždės, rodančios, kad visuomenė nebenori, jog viskas būtų sprendžiama jai nedalyvaujant arba dalyvaujant tik prie balsavimo urnų.
Pilietinės visuomenės branda turėtų būti suinteresuota ir pati valdžia, nors abejingą, nusivylusią, anemišką visuomenę neabejotinai yra lengviau valdyti. Juk matome: negalėdami padaryti įtakos valdžiai, įtakoti jos sprendimų mūsų piliečiai pasirenka emigraciją. Ten, svečioje šalyje, irgi įtakos neturės, bet ten padėtis jau kitokia, be to, ir požiūris į viską, kas vyksta aplinkui, kitas: tai ne mano Tėvynė, ne savi.
Gal galėtumėte palyginti Lietuvos vietą (vertinant sveikatos apsaugą) kitų Europos valstybių tarpe. Iš tiesų baugu net pripažinti, jog pagal kai kuriuos rodiklių esame vienoje eilėje su žemiausiai reitinguojamomis šalimis… Jūs greičiausiai geriau žinote realią situaciją. Kokia ji yra iš tiesų?
Pastarąjį kartą 2017 metų lapkritį buvo paskelbti visų ES valstybių narių sveikatos rodikliai su išvadomis ir rekomendacijomis kiekvienai valstybei atskirai.
Žinant, kad Europos Sąjungoje yra 28 valstybės narės, mūsų vieta vertinimų lentelėje yra iškalbinga: pagal daugumą rodiklių esame treti-penkti nuo galo, tačiau yra ir tokių rodiklių, pagal kuriuos esame ties ES vidurkiu.
Kokios Europos valstybės patirtis ar pasiekimai šioje srityje mums būtų naudingi?
Skandinavų šalių - Suomijos, Švedijos, taip pat Danijos. Bet Skandinavijoje mokesčiai turtingiesiems yra milžiniški.
Kas, Jūsų nuomone, gali tapti ar yra svarbiausias proveržio variklis? Kokia, Jūsų manymu, jėga įstengtų sustabdyti emigruojančius medikus, nušluostytų ilgose eilėse gydytojo, o ypatingai – specialisto laukiančio paciento, neretai – sunkaus ligonio ašaras, išsklaidytų nerimą dėl tikimybės neįstengti nusipirkti vaistų ar brangių procedūrų ir t.t.?
Tai – politinis klausimas, su daug dedamųjų. Akivaizdu, kad jei Vyriausybė ir Seimas nieko nedarys, po keleto metų bus revoliucija, nes nebus kam gydyti ligonių.
Kokie būtų Jūsų, kaip didelę patirtį Europos Parlamente turinčios ir labai atsakingose pareigose daug metų dirbančios Lietuvos atstovės patarimai mūsų vykdomosios valdžios pareigūnams bei įstatymų kūrėjams siekiant užtikrinti gerą sveikatos apsaugą mūsų piliečiams ir tokiu būdu valstybę pakelti iš žemiausiai reitinguojamų šalių tarpo?
Šio Seimo kadencijoje - jau nepasiekiama svajonė. Nebent naujasis prezidentas imtųsi asmeninės iniciatyvos pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. Mano skaičiavimais, įvertinus mūsų ankstesnį patyrimą ir dabartinę padėtį, trejeto metų nuo iniciatyvos pradžios pakaktų sutvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. Tam reikia iniciatyvaus, valingo prezidento ir atitinkamo sveikatos apsaugos ministro. Nieko nedarymas ir tik sistemos “make up”, skaudulių užpudravimas problemas ir negeroves tik pagilins, prarasime brangų laiką, negana to, mūsų piliečių sveikatos sąskaita.
Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė