Saltar al contenido principal

L. Andrikienė pasveikino paminklosaugos konferencijos Linkuvoje dalyvius

|   Konferencijos

Linkuva
2018 06 30

Gerbiamasis Mere,
gerbiamieji konferencijos organizatoriai,
ponios ir ponai!

Sveikinu visus, dalyvaujančius kūrybinėje – mokslinėje konferencijoje „Raudona lieka”. Jūsų konferencija skirta architektūrinio paveldo Pakruojo rajone išsaugojimui bei vietos bendruomenių vaidmeniui šiame darbe – kilniems ir labai reikalingiems darbams – aptarti.

Į pabaigą eina antrasis 21 amžiaus dešimtmetis. Neatsiejamais mūsų gyvenimo atributais tapo kompiuteris, internetas, facebookas, twitteris, praeitin išstumiantys ranka rašytus laiškus ir atvirukus, kuo toliau, tuo labiau – ir pokalbius, ne tik telefonu, bet apskritai pokalbius. Žmonių tarpusavio bendravimui ima pakakti vienskiemenių žodžių naujadarų, trumpų frazių. Mes jau nebemokame gyventi be iphonų, ipadų, whatsappų ir kitų atributų. Gyvename komunikacijos amžiuje, tik toji mūsų komunikacija – tarsi vienarankė: komunikacija yra, o dialogo nėra.

Robotai gyvena mūsų namuose, virtuvėse, miegamuosiuose, mūsų ligoninėse, mūsų laukuose ir jūrose, miškuose ir danguje. Mūsų namus jau valo ir vejas prie namų pjauna robotai, karves ganyklose prižiūri dronai; po gatves jau važinėja automobiliai be vairuotojo: vairuotojo vieta tuščia, o automobilį valdo nematomas robotas. Po poros metų, pramonininkai sako, tokie automobiliai važinės ir mūsų, tai yra Linkuvos, gatvėmis. Jau nekalbu apie automatizuotas apskaitos ir valdymo sistemas, robotus fabrikuose, uostuose ir kitur.

2018-ieji paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Tik ar šiuolaikiniam žmogui, kuris gyvena aukštųjų technologijų ir įrenginių, robotų apsuptyje, dar reikia Europos kultūros kelių, juose esančio kultūros paveldo, senosios architektūros, šventovių, dvarų ir gimnazijų, senosios muzikos ir dailės? Ar visko pertekusiame pasaulyje, kuriame vienas šalia kito kažkaip sėkmingai sugyvena perteklius ir skurdas, dar lieka vietos dvasios dalykams, aukštosioms materijoms? Gal mums to nebereikia? Gal mums beliko tik skubėjimas, amžinas informacijos, žinių, technologijų, naujo ir šviežio alkis, patogumų ir komforto zonos susikūrimas ir jos apsauga? O visa kita – balastas, atgyvena, istorija, tiesiog – praeitis, kuri ir turi ten likti?..

Pasirodo – ne. Pasirodo, kad šiandienos žmogui dar labiau nei anksčiau reikia dvasią maitinančių ir stiprinančių dalykų. Siekis perprasti ir įsisavinti naujas technologijas puikiai dera su troškimu ieškoti Dievo ir suprasti Jo planą; dera su noru pažinti praeitį, kultūros paveldą, suprasti kitas tautas, su kuriomis dalijamės pasaulį; siekis pažinti kitaip atrodančių ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių pasaulio matymą, papročius ir tradicijas, suvokti, kuo skiriamės ir kuo panašūs esame. Juk pasaulis tapo toks mažas, ir mums visiems turi pakakti vietos jame, mes turime išmokti tame susitraukusiame pasaulyje kartu gyventi ir sugyventi.

Gerbiamieji,

2018-uosius metus skelbiant Europos kultūros paveldo metais buvo ir yra siekiama skatinti daugiau žmonių atrasti Europos kultūros paveldą, juo domėtis, stiprinti Europos bendrystės jausmą. Kultūros paveldas apibrėžia, kas mes esame, apibrėžia mūsų savitumą. Paveldas ne tik turi būti perduotas kitoms kartoms – juo turi naudotis ir dabartinė karta, nes tik taip žmonės pajunta savo savivertę, be kurios apskritai visos vertybės išnyksta. Nepuoselėjamas ir kitoms kartoms neperduodamas paveldas miršta, jo prasmė nebesuvokiama.

Linkuva geografiškai yra toli nuo Briuselio ar Stasbūro, ir gali atrodyti, jog iš Europos Parlamento Linkuvos nei matyti, nei girdėti. Tačiau taip nėra. Linkuvoje ne prie vieno pastato ar užbaigto projekto kabo lentelė su užrašu, jog projektas įgyvendintas už Europos Sąjungos lėšas. Už Europos Sąjungos lėšas sutvarkyta ir Linkuvos gimnazija, kurioje vyksta ši konferencija.

Raudonų plytų architektūra, apie kurią bus kalbama konferencijoje, yra skiriamasis šio Šiaurės Lietuvos regiono ženklas. 19-20 amžiuose statyti pastatai puošia Lygumų miestelį, o ypač Linkuvą, kurioje senieji gimnazijos rūmai yra geriausias šio stiliaus ženklas. Miestelio centre taip pat vyrauja raudonų plytų architektūra, suteikdama Linkuvai savitą veidą. Keliaujant po rajoną galima pamatyti ne vieną iš raudonų plytų sumūrytą vėjo malūną, kuris dažnai vienišas stovi kur nors netoli kelio, primindamas buvusius laikus ir tą gyvenimą, kuris nuėjo į praeitį, bet kurio nevalia užmiršti.

Linkuvos raudonų plytų gimnazija – geras praeities ir dabarties bendrumo pavyzdys. Gimnazija buvo statyta kaip švietimo įstaiga, tokia ji išliko iki šių dienų. Gimnazija yra puiki – tiesiog ideali – vieta žinioms apie praeitį perduoti, užauginti savo miestelio, regiono, o tuo pačiu ir Lietuvos bei visos Europos istoriją suvokiančią kartą. Kiekvienas raudonų plytų namas, stovintis Linkuvos miestelio centrinėje aikštėje, turi savo istoriją, kurią būtina žinoti ir nevalia pamiršti. Tik taip mes išliksime savimi. Neįmanoma būti Lietuvos patriotu, nesant savo krašto patriotu. Kitaip sakant, neįmanoma būti tikru europiečiu. O nesuvokiant savo regiono praeities, neįmanoma turėti ateities vizijos.

Nė kiek neperdedant galima tvirtinti, kad Linkuva niekada nebuvo tokia graži ir tvarkinga kaip dabar. Tai didelis vietos bendruomenės bei savivaldybės, vietos valdžios nuopelnas. Dėkui Jums visiems, kad puoselėjate šį grožį, šį turtą, kurio vertė su metais tik didėja.

Linkiu jums visiems didžiausios sėkmės, įgyvendinant kilnius ateities sumanymus.

Jūsų –

Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
Kovo 11-osios Akto signatarė