Iš jubiliejinės sukakties atsigręžusi atgalios į Druskininkus, kokias svarbiausias mūsų miestelyje įgytas vaikystės ir mokyklinių metų patirtis iki šiol branginate?
Visa, kas susiję su Druskininkais, man yra ir svarbu, ir brangu. Pirmiausia su tais senaisiais, mano vaikystės Druskininkais, kur visi vieni kitus pažinojo, kur nereikėjo rakinti buto durų, o jei užrakindavome, tai raktą slėpdavome prie durų, po kilimėliu kojoms valyti, ir visi kaimynai mūsų name darė tą patį. Ir niekas niekada neapvogė, o į svetimą butą lįsti, kai šeimininkų nėra, net paaugliams į galvą neateidavo.
Branginu prisiminimus iš mokyklos, mano brangius mokytojus – mano pirmąją mokytoją Emiliją Vidūnienę, Stasį Žaldoką, Emiliją Žaldokienę, Antaną Būdelį, mūsų klasės auklėtoją Vladą Nikštaitę – Šaulienę, muzikos mokyklos mokytojus Olgą Kastricą – Skairienę, Danutę Akelytę, Antaną Žlobicką, Almantą Šturmą ir kitus. Ir prisiminimus apie klasės draugus, bendramokslius iš muzikos mokyklos, Druskininkų 1-osios vidurinės (dabar – Atgimimo) mokyklos pramoginių šokių ratelio, kuriam vadovavo mokytoja G. Barkienė, draugus. Alytė, Milda, Rita, Laimantas, Donatas, Rūta, Andrius, Gintaras, Vytas, Edita, Irutė – tai vis Druskininkų laikų draugai, su kuriais tiek svarbių reikalų turėta, aptarinėta. Šiandien tik keli iš čia paminėtų gyvena Druskininkuose, kiti – Vilniuje, bet ryšys pasilikęs, jis yra svarbesnis nei laikas ir nuotolis.
Prieš 60 metų gimiau Druskininkuose, studijuoti į Vilnių išvykau, kai man tebuvo 17, bet ir dabar Druskininkai yra mano miestas. Visa, kas mieste vyksta, man rūpi, yra svarbu. Taip ir pasiliks.
Nesyk viešumoje išsitarėte, jog esate druskininkietė. Daugmaž žinomas vilniečio, kauniečio, alytiškio ar kitos Lietuvos vietos gyventojo tipiškas būdas, gal pastebėjot druskininkiečių panašius bruožus, kurie vienytų mūsų kurortinio miestelio gyventojus ir juos apibūdintų?
Druskininkai šiandien yra tikrai kitokie, nei tie, kuriuos palikau. Ir ne tik išoriškai, architektūros prasme. Miesto veidas didele dalimi priklauso nuo žmonių, kurie jame gyvena, dirba, augina vaikus.
Jau daugelį metų gyvenu Vilniuje, nuo 1975-ųjų, taigi, sostinėje gyvenu kelis kartus ilgiau nei Druskininkuose. Ir tėvus iš Druskininkų pasiėmiau į Vilnių jau senokai, septyniolika metų spėjo prabėgti nuo jų gyvenimo Vilniuje pradžios.
Nežinau, ko manyje daugiau – Druskininkų ar Vilniaus. Druskininkai – kamerinis, nedidelis miestas, Vilnius palyginti su mano gimtine – didelis, daugiatautis, liberalus. Mano sūnus gimė ir užaugo jau Vilniuje. Druskininkai vis tiek – Dzūkija, žmonės atviri ir palyginti nuoširdūs. Vilniečiai – kitokie, jie jau didelio miesto žmonės, bet man mieli ir savi. Myliu ir Vilnių – už tai, koks jis yra. Bet Druskininkams mano širdyje priklauso vieta, kurios niekas kitas užimti negali ir neužims.
Ar jus, be vaikystės ir mokyklinių metų prisiminimų, dar kas nors su Druskininkais besieja?
Su pačiais Druskininkais – ne, tik prisiminimai, brangios vietos, mano mokykla. Muzikos mokyklos pastato jau nebeliko, visada pravažiuodama pro šalį dėl to apgailestauju. Tačiau Druskininkuose būnu palyginti dažnai, nes šalia, Liškiavoje – man brangių žmonių kapai, Žeimių kaimas – Mamos gimtinė. Visada atvykę į Liškiavą neaplenkiame ir Druskininkų. Mums pakanka pamatyti miestą, pasiekti M.K. Čiurlionio gatvės pradžią, kur ilgus metus gyvenome, sustoti užkąsti kur nors, kur viskas iki skausmo pažįstama.
Klausiame Jus kaip politikę, kuri seka Druskininkų dabartį, žiniasklaidą apie vietinės valdžios skandalus, savivalę, susiskaldžiusią bendruomenę ir kt. Kokie tie dabartiniai Druskininkai, iš europarlamentarės posto Briuselyje stebint ir patariant, kad būtų patrauklus ne vien tik kurortinis fasadas?
Džiaugiuosi visais Druskininkų pasiekimais ir nerimauju, pergyvenu dėl kiekvienos nesėkmės. Nes, kaip jau sakiau, tai ir mano miestas, mano gimtinė. Visada linkėjau ir linkiu Druskininkams tik paties geriausio. Noriu, kad Druskininkai būtų minimi tik geru žodžiu. Žinau, kad gyvenime būna visko, o ir tobulų, neklystančių nėra. Druskininkams ir miesto žmonėms linkiu teisingos valdžios, linkiu klestėjimo. Ir – ramybės, kuria Druskininkai visais laikais pasižymėjo, tai, ko į kurortą atvykstantys visuomet ieškodavo ir surasdavo. Sėkmės, gimtine!
Ir nepamirškite, kad Europos Parlamente turite „savo žmogų“.