L. Andrikienės pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Krikščionių kalvarijos. Persekiojami krikščionys liudija“
Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
Kalba tarptautinėje konferencijoje “Krikščionių kalvarijos. Persekiojami krikščionys liudija”
Lietuvos Respublikos Seimas
Vilnius
2018 03 26
Religijos ir tikėjimo laisvė yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų Visuotinėje žmogaus teisų deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje beveik prieš 70 metų, 1948-ųjų gruodžio 10 dieną.
Deklaracijos 18 straipsnis skelbia: “Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas".
Mūsų įsitikinimai ir tikėjimas yra mūsų žmogiškojo orumo esmė, tai mūsų identiteto sudėtinė, o iš tiesų – svarbiausioji dalis. Deja, šiandien, 70 metų praėjus po Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo, 21 amžiuje, ne visi gali naudotis laisve turėti ir išreikšti savo įsitikinimus bei laisvai praktikuoti savo religiją. Matome, kad visame pasaulyje žmonės yra persekiojami už savo religinius įsitikinimus, ir ši tendencija, deja, stiprėja.
Savo Metiniame pranešime dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2015 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje, priimtame plenarinėje sesijoje 2016 m. gruodžio 16 d., Europos Parlamentas konstatavo, kad šiuo metu krikščionių religinė grupė yra labiausiai persekiojama ir bauginama pasaulyje. Beje, Europa nėra išimtis. Kai kurioms seniausioms krikščionių bendruomenėms kyla grėsmė išnykti, ypač Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Įrodymai yra neginčytini. Situacija reikalauja, kad tarptautinė bendruomenė nedelsdama imtųsi veiksmų. Krikščionių bendruomenės, 2000 metų gyvenusios Artimuosiuose Rytuose, dabar yra ties išnykimo riba. Vos per kelerius metus Sirijoje krikščionių skaičius sumažėjo nuo daugiau nei 2 milijonų iki mažiau nei milijo-no, o Irake – nuo 1,4 milijono iki 200 000. Tai, ką mes matome, yra krikščionybės pabaiga Artimuosiuose Rytuose.
Šalys, kuriose pavojus krikščionims yra didžiausias
Tarptautinė krikščioniška organizacija „Atviros durys“ (Open Doors) kasmet pristato ataskaitą apie krikščionių persekiojimą pasaulyje, kurioje nurodo 50 krikščionims pavojingiausių šalių. Naujausioje 2018 m. ataskaitoje ‚Atvirų durų“ ekspertai pateikia gąsdinančius skaičius: šiuo metu maždaug 215 mln. krikščionių patiria didelio, labai didelio ar ekstremalaus lygio (high, very high, extreme) persekiojimus. Tai reiškia, kad 1 iš 12 krikščionių gyvena ten, kur krikščionybė yra neteisėta, už įstatymo ribų, draudžiama ir baudžiama. Pavojingiausios šalys krikščionims jau keletą metų iš eilės yra Šiaurės Korėja ir Afganistanas. Šiaurės Korėja pirmauja šioje gėdingoje statistikoje jau 16 metų. Afganistane krikščionių persekiojimas ir smurtas smarkiai auga, nepaisant tarptautinės bendruomenės pastangų atkurti šią šalį. Statistika rodo, kad žiauriausi nusikaltimai prieš krikščionis įvykdomi Pakistane: praėjusiais metais šioje šalyje buvo įvykdyta daugiausia išpuolių prieš bažnyčias, pagrobta ir nužudyta daugiausia tikinčiųjų.
Pavojingiausių krikščionims šalių dešimtukas atrodo taip:
1. Šiaurės Korėja
2. Afganistanas
3. Somalis
4. Sudanas
5. Pakistanas
6. Eritrėja
7. Libija
8. Irakas
9. Jemenas
10. Iranas
Sirija užima 15 vietą šiame sąraše.
Pripažįstant krikščionis labiausiai persekiojama religine grupe pasaulyje, kyla klausimas: ką galima padaryti, siekiant apsaugoti krikščionių teises ir užtikrinti teisingumą persekiojimų aukoms?
Krikščionybė gimė Artimuosiuose Rytuose, ji neatsiejama nuo tų žemių, ir šito mes negalime pamiršti. Jei Artimieji Rytai praras savo įvairovę, praras ir savo gyvybingumą. Pastebėtina, kad religinis persekiojimas retai būna nukreiptas tik į vieną mažumą. Kaip matome Sirijoje ir Irake, ne tik krikščionys, bet ir jazidai, musulmonai šiitai ir kitos religinės bendruomenės kenčia nuo diskriminacijos, priekabiavimo ir persekiojimo. Todėl ilgalaikis strateginis požiūris į krikščionių ir kitų religinių grupių apsaugą reiškia, kad būtina siekti keisti ideologijas ir valstybines struktūras, kurios skatina diskriminaciją ir smurtą.
Religinis smurtas gali būti vykdomas ir valstybės, ir privačių asmenų dėl įvairių priežasčių. Ideologija, žinoma, yra viena jų, tačiau ji nėra vienintelė. Daugeliu atvejų krikščionių ir kitų mažumų persekiojimas turi politinių, etninių ar ekonominių priežasčių. Labai dažnai tai daugiau yra susiję su valdžia nei su pačia religija. Šio aspekto negalime pamiršti, jei norime iš esmės pakeisti krikščionių mažumų gyvenimą visame pasaulyje. Todėl sprendžiant gilią ir skaudžią krikščionių persekiojimo pasaulyje problemą reikia susitelkti ir siekti platesnio požiūrio, būtina matyti visą visumą, apimti maksimaliai visas sritis, visus poveikio kanalus ir instrumentus – saugumą, kultūrą, švietimą, diplomatiją, valdymą ir nacionalinį susitaikymą.
Ką gali padaryti Europos Sąjunga ir jos valstybės narės?
Ką gali padaryti Europos Sąjunga – viena pagrindinių žmogaus teisių gynėjų pasaulyje? Deja, tenka pripažinti, kad Europos Sąjungos vykdoma politika šioje srityje ne visada yra nuosekli, jai dažnai pritrūksta ryžto ginti sąžinės ir religijos laisvę, kuri yra aukojama kitų prioritetų vardan.
Europos Parlamentas, kurio narė esu, dešimtis kartų kėlė ir kelia šį klausimą plenarinių sesijų diskusijose bei priimamose rezoliucijose ragindamas ES Tarybą, Europos Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) imtis aktyvesnių veiksmų, ginant apskritai religijos laisvę ir ypač krikščionis pasaulyje.
Europos Parlamentas yra tapęs forumu dialogui su religiniais lyderiais. Didysis Egipto Muftijus, Shawki Allam, buvo priimtas Europos Parlamente 2014 m. rugsėjo mėn., o popiežius Pranciškus – 2014 m. lapkritį. Pastaruosius metus kiekvienoje EP plenarinėje sesijoje priimame bent vieną rezoliuciją apie krikščionių persekiojimą pasaulyje, vienoje ar kitoje šalyje, dažnai ir dėl konkrečių atvejų, kai įvardijami asmenys, tiesiog tikintieji ar kunigai, kurie tampa diskriminacijos, persekiojimų ar smurto aukomis.
Europos Parlamente nuolat, drąsiai galiu sakyti – kas savaitę! – vyksta aukšto lygio konferencijos dėl religinio radikalizmo prevencijos, religinių mažumų apsaugos ir ypač dėl krikščionių apsaugos. Dėl to nereikėtų stebėtis: kai Damoklo kardas pakimba virš didžiausios religinės grupės pasaulyje, visi politikai, žvelgiantys toliau nei tik artimiausi rinkimai, jaučia pareigą ieškoti sprendimo būdų ir prisidėti prie bendro darbo. Galėčiau išvardinti ilgą sąrašą rezoliucijų, kreipimųsi į valstybių vyriausybes, tarptautines organizacijas, siūlant sprendimus, dažnai – reikalaujant teisingumo nusikaltimų vykdytojams, remiantis tarptautine teise.
Svarbu pažymėti, kad 2013 m. ES Taryba patvirtino ES religijos ar tikėjimo laisvės skatinimo ir apsaugos gaires. ES ir jos valstybės narės jau yra įsipareigojusios saugoti religijos laisvę pagal žmogaus teisių standartus savo šalyse, o mano minimos Gairės skirtos ES politikai ir veikimui už ES sienų, ten, kur religijos laisvės suvaržyta ar pažeidinėjama. Religijos laisvė kaip žmogaus teisė yra universali, galiojanti visur ir kiekvienam, todėl yra logiška ją ginti ir vidaus, ir užsienio politikoje.
ES religijos ir įsitikinimų laisvės apsaugos ir sklaidos gairėse nurodyti atvejai, kai reikia ypatingai atkreipti dėmesį į religijos laisvės apsaugą. Pirmiausia tai situacijos, kai prieš asmenis dėl jų religinių įsitikinimų valstybiniai arba nevalstybiniai veikėjai naudoja prievartą. Kalbame apie žudymą, pagrobimus, kankinimus, prievartavimus ir pan. Tokiais atvejais ES pareigūnai įpareigoti viešai pasmerkti prievartą, pareikalauti teisinio proceso ir prasižengusių atsakomybės, skatinti valstybę ir kitas socialines jėgas ginti religijos laisvę, be dėmesio nepraleisti nesantaiką skatinančių pareiškimų. ES valstybės narės turi bausti neapykantos ir prievartos skatinimą prieš religinę grupę savo valstybių teritorijose.
Kaip ES turėtų elgtis, kad krikščionių padėtis pasaulyje pagerėtų?
ES turėtų nuosekliai laikytis kelių principinių nuostatų, siekiant nutraukti gėdingą procesą – krikščionių genocidą Artimuosiuose Rytuose – ir apsaugoti krikščionis bei kitas persekiojamas religines grupes visame pasaulyje:
1) Nulinė tolerancija, nulinis nebaudžiamumas visiems, vykdžiusiems bet kokio lygio krikščionių persekiojimą. Labai svarbu, kad ES valstybės narės ir ES apskritai dėtų daugiau pastangų, siekiant užtikrinti teisingumą religinių persekiojimų aukoms ir kaltininkų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.
2) Genocido vykdytojai turi būti teisiami Tarptautiniame baudžiamajame tribunole.
3) Parama krikščionims Artimuosiuose Rytuose turi būti svarbiausias ES prioritetas, kalbant apie ES užsienio politiką regione.
4) Turi būti stiprinami ir plečiami ES specialiojo pasiuntinio, atsakingo už religijos ar tikėjimo laisvės skatinimą už ES ribų, įgaliojimai. Ši pareigybė buvo sukurta 2016 m. gegužės 6 d., kai EK pirmininkas paskyrė buvusį Komisijos narį Janą Figelį vienerių metų kadencijai. Jau tada J. Figelis atkreipė dėmesį į didėjantį religinių mažumų persekiojimą. Todėl ES specialiojo pasiuntinio įgaliojimai turi būti ne tik atnaujinami, bet ir stiprinami, atsižvelgiant į vis didesnę grėsmę religijos laisvės srityje. Stiprus ES specialiojo pasiuntinio mandatas yra būtinas, siekiant užtikrinti greitą ES reakciją į nusikaltimus, vykdomus religiniu pagrindu, ir ypač dėl krikščionių persekiojimo.
Baigdama pasakysiu, kad nepritariu koncepcijai neva tapome civilizacijų susidūrimo liudininkais. Tačiau grėsmę jaučiame, o iš to gali kilti ir didelis konfliktas. Blogio sąjungininkai yra neišprusimas ar dangstymasis nežinojimu, abejingumas ir baimė. Jiems priešpastatyti galime žinias, švietimą, įsitraukimą ir drąsą. To ir linkiu Lietuvos Seimui ir Vyriausybei, visiems, kurie nori dirbti bendrajam gėriui. Religijos laisvė, pagarba krikščionims ir kitoms religijoms, jų taikus sambūvis – bendrojo gėrio dalis.
#CalvaryOfChristians #KrikščioniųKalvarijos
Valdo Kilpio nuotraukos
