Iš Europos Parlamento – specialiai „Tremtiniui“
Europa ir JAV, visas Vakarų pasaulis susiduria su problema – Rusijos propaganda. Kokius sprendimo būdus matote?
L. Andrikienė: Pirmiausia pastebėsiu, kad turime reikalo ne tik su Rusijos propaganda. Turime reikalo su agresyvia Rusija, dominavimo pasaulyje siekiančiu Kremliaus režimu, ir tai turime ne tik suvokti, bet ir įvardinti. Santykiai su Rusija – tai tas atvejis, kai diplomatiniai viražai nepadeda, kai problemą išspręsti galima tik garsiai ją įvardijant ir imantis konkrečių veiksmų.
Visų pirma, Europos politiniai lyderiai – Europos Sąjungos (ES) valstybių ir ES institucijų vadovai, ES diplomatinė tarnyba, vadovaujama F. Mogherini – turi pripažinti grėsmę, kurią kelia V. Putino Rusija.
Agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys istorijoje po Šaltojo karo. Nužudyti daugiau kaip 10 tūkstančių ukrainiečių, gynusių savo šalį nuo invazijos, įvykdyta pirmoji po Antrojo pasaulinio karo teritorijos aneksija Europoje panaudojant jėgą, turiu galvoje Ukrainą, Krymą. Nuolat vykdomi kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, o mūsų, Baltijos jūros, regione tai tapo kone įprastu reiškiniu! Provokacija po provokacijos – ir mūsų tyla... Užsienio valstybių piliečių grobimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, politikų papirkinėjimas, tiesioginė finansinė ir logistinė parama ekstremistinėms ir sukarintoms grupuotėms, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai – ir tai dar ne visas paveikslas!
Kalbant apie politikų papirkinėjimus, prisiminkime kad ir Rusijos paramą Prancūzijos Nacionalinio fronto, Marine Le Pen rinkimams į Europos Parlamentą 2014 metais, šiais metais – paramą prorusiško Čekijos prezidento M. Zemano perrinkimui antrajai kadencijai, kitus pavyzdžius. Rusijos kišimasis į kitų valstybių rinkimus ir referendumus, negailint tam finansinių resursų stebimas ne tik Europoje, bet ir JAV. JAV vyksta tyrimas, Europoje – jokių rimtų tyrimų, Lietuvoje – taip pat.
Išvada seniai yra aiški: mums Europoje būtina ištirti ir demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, tai būtina daryti kiekvienoje šalyje. Net ir Vakarų Europos šalyse, kur buvo palyginti mažai suprantami Rusijos ardomieji metodai, šis supratimas auga.
Prieš keletą metų Europos valstybių lyderiai įpareigojo ES diplomatinę tarnybą sukurti kovos su Rusijos dezinformacijos kampanijomis padalinį, veikiantį ES lygiu, bet jame iki šiol darbavosi vos trys darbuotojai, ir tie patys buvo įdarbinti savo valstybių institucijose. Tokia situacija negali tęstis, nes ji yra pavojinga, o mūsų elgesys – vaikiškas atvirai agresyvių Kremliaus veiksmų akivaizdoje. Kai kurių priemonių imtasi, finansavimas skirtas, padalinys bus sustiprintas, tačiau iki pakankamo veikimo lygio dar labai toli.
Jus, ponia Laima, Rusija įtraukė į vadinamąjį „juodąjį sąrašą“, V. Putino valdomoje Rusijoje esate persona non grata (liet. nepageidaujamas asmuo), Jums neleidžiama atvykti į Rusijos Federaciją. Kaip vertinate šį žingsnį ir ar jis labai kenkia Jūsų veiklai?
Esu ne vienintelė tame sąraše iš Europos Parlamento, esu geroje kompanijoje, kuria galiu tik didžiuotis. Į Rusiją poilsiauti nevažiuoju, verslo interesų ten neturiu, o sužinoti, kas vyksta Rusijoje šiame aukštųjų technologijų, informacijos amžiuje galiu ir ten nevažiuodama. Įtraukimas į minėtą sąrašą tik rodo, kad Kremliui mano veikla labai nepatinka. Tai ir gerai, tai ir yra įvertinimas.
Paskutinį kartą Rusijoje lankiausi su Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio delegacija 2010 metais, kai vykome stebėti Michailo Chodorkovskio „teismo“ proceso. Kad tai buvo ne teismas, o tik jo karikatūra, farsas, pasityčiojimas iš teisingumo, buvo aišku. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad Europa tai mato ir supranta, kad M. Chodorkovskis ir jo draugai – ne vieni kovoje už demokratiją, pilietines, žmogaus teises Rusijoje. Tą pačią dieną stebėjome ir opozicijos demonstraciją Maskvos Triumfo aikštėje, kur po susitikimo su mumis ten pat, aikštėje, Rusijos specnazo buvo sulaikytas ir nežinoma kryptimi išvežtas vienas Rusijos opozicijos lyderių Borisas Nemcovas. B. Nemcovas, po Kremliaus langais nužudytas 2015-aisiais...
Tuomet, 2010-aisiais, iš Maskvos skridome ir į Vladikaukazą, Beslaną, kur susitikau su 2004 metais ten įvykdytos kraupios tragedijos liudininkais, mokykloje gyvų sudegintų vaikų šeimų nariais, dalyvavau tų įvykių metinių minėjime. Beslane – taip pat kruvini Kremliaus pėdsakai.
Labai atidžiai stebiu įvykius Rusijoje, nes Rusija vykdo agresyvią politiką ne tik prieš Lietuvą, bet prieš visą Europos Sąjungą. Priešiška Rusijos propaganda mūsų, Lietuvos, atžvilgiu – tik maža dalis visoje didelėje dėlionėje. Europos Parlamente nuolat primenu apie Kremliaus veiksmus ir nevengiu tų veiksmų kritikos.
Vis dažniau kalbama apie Europos kariuomenę arba aktyvesnį ES valstybių narių bendradarbiavimą gynybos srityje. Ar tai nebus tik lėšų švaistymas, nes gynybos funkcijas atlieka NATO?
Iki šiol Europos Parlamente nebuvo skiriama pakankamai dėmesio ES saugumui ir gynybai. Buvo manoma, kad Rusijos atgrasymui Europoje pakanka NATO buvimo ir veiklos. Tačiau Rusijos agresija prieš Gruziją 2008-aisiais, Krymo aneksija ir karinė agresija prieš Ukrainą 2014-aisiais parodė mūsų saugumo architektūros trapumą. Pasitikėjimo Europos saugumu, pašonėje turint agresyvią Rusiją, nepridėjo ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, ypač pirmieji naujojo prezidento veiksmai – kritika NATO, derybų su Europos Sąjunga dėl laisvosios prekybos sutarties nutraukimas ir kt. Dabar ES saugumo ir gynybos klausimai yra vieni iš prioritetinių. Bendrąja gynybos politika siekiama ne pakeisti NATO, o NATO struktūroje sustiprinti Europos Sąjungos ramstį. Kai Europos Sąjunga turės koordinuotą gynybos politiką, mūsų saugumas mažiau priklausys nuo administracijų kaitos Jungtinėse Valstijose, nuo JAV prezidento simpatijų ar flirto su Rusija. Net JAV-oms sumažinus savo indėlį į NATO, ES nebūtų bejėgė.
Gal ir keista, bet iki šiol jokios rimtesnės koordinacijos gynybos srityje tarp ES valstybių narių nebuvo. ES valstybės narės gynybai išleidžia palyginti daug: 2015 m. bendras visų ES valstybių narių gynybos biudžetas, tiksliau – gynybai skiriamų lėšų suma sudarė 203 milijardų eurų. Didelė suma, tačiau gyvenime, praktikoje šis skaičius savaime nereiškia, kad padėtis yra gera. Valstybių ginkluotės yra skirtingos, karinė technika taip pat skirtinga. Yra daug dubliavimo ir prastos koordinacijos, kuri reikalui esant neleistų būti maksimaliai efektyviems. Todėl ir siekiama geresnės koordinacijos, veiksmų, taip pat ir pirkimų derinimo. Didesnė koordinacija neleistų dubliuotis perkant karinę techniką. Darant tai koordinuotai, būtų galima nusipirkti geriausią ginkluotę, ko dabar atskiros ES valstybės narės yra nepajėgios padaryti. Jau vien toks pirkimų derinimas labai sustiprintų ES gynybinius pajėgumus. Be to, Europa turi kurti daugiau savo karo technikos: mes tikrai pajėgūs kurti ir gaminti dronus, kibernetinės gynybos pajėgumus ir kt. Turime suvokti: Europa negali būti priklausoma nuo kitų valstybių svarbiausių gynybos technologijų srityse.
Noriu pabrėžti, kad ES gynybos politika jokiu būdu nesusilpnintų NATO, atvirkščiai – ES siekia rimtai sustiprinti NATO.
Naudodamasi proga siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus visiems „Tremtinio“ skaitytojams atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio proga.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė (2004-2009, 2009-2014 ir nuo 2016 metų), didžiausios Europos Parlamento frakcijos – Europos liaudies partijos – narė, Lietuvos delegacijos šioje frakcijoje vadovė. Europos Parlamente L. Andrikienė dirba dviejuose komitetuose – Tarptautinės prekybos ir Užsienio reikalų – bei Saugumo ir gynybos pakomitetyje. L. Andrikienė yra Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Akto signatarė, buvusi LR Seimo narė (1990-2000), Europos reikalų ministrė (1996-1998).