Europarlamentarę Laimą Andrikienę kalbino Daiva Bartkienė
Interviu bus publikuojamas žurnale „Lietuvė“, kuris pasirodys šį mėnesį
„Lietuvė“: Nors apklausos rodo, kad dvigubai pilietybei pritaria apie 60 proc. žmonių, o dabar jau gal ir dar daugiau, šis klausimas vis dar skaldo gyvenančius Lietuvoje. Ką Jūs manote apie dvigubą pilietybę?
Laima Andrikienė: Pilietybė šiandien yra tapusi preke. Kai kurios ES valstybės narės, ryškiausi pavyzdžiai – Malta ir Kipras, oficialiai prekiauja savo pilietybe. Bet kas su didesniu kapšu pinigų, investavęs ar įsigijęs nekilnojamąjį turtą tose šalyse, panorėjęs gali gauti ir piliečio pasą. Negana to, su tuo pasu – ir teisę laisvai gyventi, keliauti, dirbti, verslą vystyti bet kurioje ES valstybėje narėje, laisvai judėti visoje Šengeno erdvėje, naudotis beviziu režimu su ilgu sąrašu pasaulio valstybių, su kuriomis ES valstybės narės turi bevizio režimo sutartis. Tuo naudojasi nusikalstama veikla užsiimantys asmenys. Tai – aukso kasyklos, „žalia“ gatvė ir Rusijos, kitų valstybių piliečiams, kuriems pritaikytos ES ar JAV sankcijos.
Su tuo nenorime ir negalime taikstytis, tokia praktika – ne tik amorali, bet ir kelianti grėsmę mūsų saugumui. Todėl, pavyzdžiui, mano politinė šeima Europos Parlamente – ir ne tik mes – reikalaujame nedelsiant nutraukti šią praktiką. Tai – vienas mūsų programos 2019 m. Europos Parlamento rinkimams prioritetų, migracijos politikos reformos dalis. Galiu įsivaizduoti, kaip minėtose šalyse piktinsis ir verks jų euroskeptikai, kaltindami Briuselį nurodinėjimu, kaip jiems tvarkytis su savo piliečiais ir pilietybe, kaip Briuselis vėl bando apriboti tos šalies suverenitetą. Apsimesdami, kad nesupranta, kad toks jų valdžios veikimas, toks būdas papildyti valstybės biudžetą ir korumpuotų valdininkų kišenes yra nuostolingas, kenksmingas kitoms ES valstybėms narėms.
„Lietuvė“: Važinėjate po pasaulį ir susitinkate su daugybe toli nuo Lietuvos gyvenančių mūsų tautiečių. Gal jiems visiškai nėra svarbu išlikti piliečiais – juk Lietuvoje gaji nuomonė, kad visi išvažiuoja dėl pinigų ir „nereikia jiems tos tėvynės“. Ar emigravę iš Lietuvos neverti būti piliečiais?
Laima Andrikienė: Pilietybė – ne prekė, ji yra tas turtas, kurį įgyjame gimimu. Tačiau dabartinis pasaulis yra pasaulis be sienų, jis atviras. Europoje beveik visur keliaujame be vizų, ne tik keliaujame, bet ir mokomės, studijuojame, šeimas kuriame, vaikus auginame, dirbame, taip gyvendami ir pensijos sulaukiame. Pagal dabar galiojančius įstatymus, Briuselyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šeimoje gimęs vaikas yra Lietuvos pilietis, nesvarbu, kad jis gimė Belgijoje. Mišrioje, lietuvio ir belgės ar lietuvės ir belgo, šeimoje gimęs vaikas iki 18 metų turi dvi pilietybes, tačiau, sulaukęs pilnametystės, jis turės pasirinkti vieną iš jų.
Lietuviai pasklidę po visą pasaulį, kur tik jų nėra, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie Lietuvą myli mažiau nei tie, kurie gyvena Lietuvoje. Ar tuo labiau, kad jie neverti Lietuvos pilietybės.
Manau, kad mūsų valstybės pareiga – išlaikyti svetur gyvenančius lietuvius kuo arčiau Lietuvos, visomis priemonėmis stiprinti jų ryšį su Lietuva. Matykime plačiau, vertinkime juos ne tik kaip tuos, kurie siunčia pinigus į Lietuvą čia likusioms šeimoms ar seniems tėvams paremti, kurie sugrįžta į Lietuvą tik atostogų praleisti ir nori jas praleisti, nieko nestokodami. Šie aspektai – tik didelio emigrantų portreto dalis, ir ne pati svarbiausia. Priimkime, matykime juos kaip Lietuvos valstybės ambasadorius, gyvenančius svečiose šalyse, kurie gali pasitarnauti Lietuvai, stiprindami mūsų ryšius su tomis šalimis, kurie yra mūsų balsas užsieniuose.
„Lietuvė“: Kaip manote, kodėl artėjant referendumui tiek mažai apie tai Lietuvoje diskutuojama? Kartais atrodo, jog to referendumo nė nebus. Daugelis susidarė nuomonę, jog dabartinė valdančioji dauguma prieštarauja dvigubai pilietybei, todėl tiesiog „tempia gumą“.
Laima Andrikienė: Gegužės 12 dieną, kartu su pirmuoju prezidento rinkimų turu, vyksiantis referendumas – dabartinės valdančiosios daugumos, tuo pačiu ir Vyriausybės, darbotvarkės paraštėse. Pasidairius viešojoje erdvėje atrodo tarsi referendumo ir nebus. Bet jis bus! Kokie ateisime prie balsadėžių – vedini emocijų ar apsiginklavę rimtais argumentais, supratę mūsų sprendimo pasekmes valstybei, jos ateičiai?
Norėtųsi, kad valdžia rastų resursų objektyviai, nešališkai paaiškinti piliečiams apie būsimo referendumo, mūsų apsisprendimo pasekmes. Nepadarykime taip, kaip Jungtinės Karalystės tuometinė konservatorių vyriausybė padarė su referendumu dėl Brexito, kai atvedė prie balsadėžių apie 50 milijonų piliečių, nepaaiškinusi jiems apie Brexito pasekmes. Balsuota remiantis ne šaltu protu, o emocijomis, pasekmės – visiems matomos. Paradoksas, bet ne prieš, o po referendumo Britanijoje buvo sudarytos Vyriausybės darbo grupės pasekmėms įvertinti. Jei taip būtų nutikę kurioje nors jaunoje demokratijoje, galėtume sakyti: nepatyrę, administracinių gebėjimų pritrūko. Bet to niekaip nepasakysi apie Jungtinę Karalystę su senomis demokratinėmis tradicijomis. Pasekmes „srėbsime“ ir jie, ir mes, visa Europos Sąjunga, nors mūsų, tame tarpe ir Lietuvos, tvarkaraštyje Brexito nebuvo.