Kas Jums būtina, norint gerai praleisti atostogas – jūra, ežeras, draugų apsuptis? Kokias geografines vietas dažniausiai renkatės atostogoms ir kodėl?
Atostogos nutinka retai. Tik šiais metais trumpomis atostogomis džiaugiausi du kartus – metų sandūroje, kai švenčiau jubiliejinį gimtadienį, ir rugpjūtį. Abu kartus atostogoms pasirinkau Ispanijos Karalystę, jai priklausančias, prie Afrikos esančias Kanarų salas. Atostogoms man reikia vandenyno, jei ne vandenyno – tai bent jūros, tokios kaip mūsų Baltija. Šilta jūra, palmės, smėlis, baseinas, kopos, kalnai – visa tai ten, kur atostogauji.
Man labai reikia ir geros kompanijos, draugų būrio. Tokių, su kuriais gali kalbėtis apie viską ir apie nieką, gali tiesiog tylėti ir dėl to niekas nesistebės.
Šiemet Briuselyje prestižinio, akylai europarlamentarų veiklą stebinčio ir vertinančio leidinio kartu su aukšto rango ekspertų komisij buvote pripažinta Metų europarlamentare srityje, kurioje Jūs dirbate, – tarptautinėje prekyboje, o tai yra užsienio politika praktikoje. Pirmą kartą per visą ES ir Europos Parlamento istoriją Lietuvos atstovė pelnė tokį aukštą pripažinimą. Suprantama, kad tokie titulai skiriami ne už gražias akis, o už atkaklų, rezultatyvų, svarų darbą. Ar sulaukus vasaros pertraukos nesinorėtų atjungti visas informavimo priemones, taip pat FB ir kita, ir užmiršti viską nors tam trumpam laikotarpiui? Ar pavyksta atostogų metu visiškai atitrūkti nuo savo, kaip europarlamentarės, veiklos?
Ne, nepavyksta. Politikoje atostogų nėra – šią pamoką išmokau jau seniai, dar politinės karjeros pradžioje. Tai galioja visada, nuo tada, kai tapau aktyvia Lietuvos politinio gyvenimo dalyve, kai 1990-aisiais Aukščiausiojoje Taryboje balsavau už mūsų valstybės atkūrimą.
Man patinka politika, ji man yra įdomi. Esu tas atvejis, kai žmogaus darbas ir hobis sutampa. Todėl man ne tik nesunku, o tiesiog natūralu kiekvieną dieną sekti politines naujienas, jei reikia – reaguoti, komentaru ar interviu, šiais laikais – kad ir įrašu FB.
Turiu galvoje ne tik Lietuvos įvykius – visame pasaulyje vykstantys procesai man yra įdomūs, svarbūs, verti dėmesio ir analizės. Šiandienos pasaulyje esame taip tarpusavyje susiję, kad praktiškai nebeliko vietų, kuriose vykstantys įvykiai mums būtų nesvarbūs.
Ir per pastarąsias atostogas teko rašyti laiškus ES aukštajai įgaliotinei užsienio ir saugumo politikai Federicai Mogherini bei Europos Komisijos narei Ceciliai Malmstrom dėl pagalbos Indonezijai, kurią purtė galingi žemės drebėjimai, nusinešę daug žmonių gyvybių, dešimtis tūkstančių palikę be geriamo vandens, maisto, pastogės. Ruošiausi ir iniciatyvai, kurią noriu realizuoti Europos Parlamente jau šį mėnesį, t. y. šių metų Europos Parlamento A. Sacharovo premijai už minties laisvę nominuoti Rusijos kalėjime kalinamą Ukrainos režisierių Olegą Sencovą. Tikiuosi, kad mano politinė šeima, didžiausioji Europos Parlamento frakcija, parems šią mano iniciatyvą.
Lietuvoje Jus kaip politikę visi gerai žino ir pažįsta visur – gatvėje, pliaže, restorane. Ar nekyla minčių praleisti atostogas negyvenamoje saloje, visiškoje ramybėje ir izoliacijoje?
Kai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro sukiesi tarp daugybės žmonių – oro uoste, Europos Parlamente, įvairiuose susitikimuose Lietuvoje, pabūti vienumoje laiko tiesiog nelieka. O būti viena, tik su savimi visada mėgau ir dabar man tai patiktų.
Deja, tokio komforto neturiu jau daug metų. Neslėpsiu: kai daugiau nei dešimtmetį sukiesi kaip voverė tarp darbų, posėdžių, kelionių Briuselyje, Strasbūre, Lietuvoje, kur nors Lotynų Amerikoje ar Vidurinėje Azijoje, tikrai pasvajoji, kaip gera būtų atsirasti kokioje nors negyvenamoje saloje vandenyne. Ten, kur nėra minios, kur nebūtų įpareigojančio bendravimo su daugybe žmonių iš įvairių pasaulio šalių, kurie ateina ar atvyksta kiekvienas su savo problema ir tikisi, kad tu turi auksinį raktelį tos problemos sprendimui, kad gali ir privalai padėti.
Neslėpsiu: man patinka dirbti su žmonėmis. Man patinka šurmulys, diskusijos, debatai, sprendimų paieška kolektyve, ypač tokiame margame, daugiataučiame, koks yra Europos Parlamentas. Mėgstu klausytis kitų argumentų ir ginčytis, įrodinėjant savo tiesą. Tačiau net ir tada, kai toks darbas patinka, kartais jauti, kad bendravimo yra per daug, per akis. Ir kad protingiausia būtų patylėti, susikaupti, išsivalyti savo vidų, o tam geriausiai tiktų vienuolyno celė arba kokia nors negyvenama sala. Nors porai – trejetui dienelių...
Manau, kad ne vienas taip jaučiamės šiame pašėlusiame pasaulyje, kai gyvename iš rankų nepaleisdami iphonų ar ipadų, kai geriausiu saviraiškos būdu tapo postai facebooke, kai kas savaitę aplankai bent tris valstybes. Kai gyvename automatų, robotų apsuptyje, ir jie jau yra mūsų gyvenimų dalis, pradedant mūsų sodais, gėlynais, virtuvėmis ir baigiant miegamaisiais. Viso to mūsų aplinkoje tik daugės, tačiau ar dėl to jausimės laimingesni? Abejoju. Žmogus yra būtybė, kuriam reikia kito žmogaus, žmonių. Taigi, negyvenamoje saloje mielai pailsėčiau, bet neužsibūčiau.
Ar sutiktumėte visas atostogas praleisti Lietuvos pajūryje – juk Jūs dievinate jūrą?
Taip yra nutikę ne kartą. Daugelį metų tokios ir būdavo mano atostogos. Tuo labiau, kad mano Tėvelio giminė yra iš ten, Tėčio gimtinė – vos 12 km nuo Palangos. Baltijos pajūryje atostogas leisdavau nuo mažų dienų, mokykliniais metais su Tėveliais į Palangą mėnesiui ar bent kelioms savaitėms važiuodavome kasmet. Po vestuvių 1980-aisiais mūsų su Rimvydu medaus mėnuo taip pat buvo Palangoje, vėliau ten vykdavome jau trise, su mažu sūneliu. Todėl suprantama, kad Lietuvos pajūryje man viskas sava ir miela, ten esu kaip namuose. Myliu Baltiją tokią, kokia ji yra. Ji man graži visais metų laikais, ilgesnį laiką neaplankiusi jos pasiilgstu.
Tiesa, mano vaikystės Palangos nebėra. Dabar Palanga – visiškai kita ir kitokia, ten kita dvasia, kitas ritmas. Suprantu, kad taip ir turi būti. Tačiau aš ilgiuosi anos, senosios Palangos, jos Basanavičiaus gatvės, jos auros. Ir dabar jau suprantu Tėvelio ilgesį, kai jis nepavargdamas pasakoja apie savo Palangą, tarpukario gimnazisto Palangą, kuri gyva jo prisiminimuose.