Skip to main content

Europos Komisijos pirmininkė Angela Merkel – svajonė ar būtinybė?

|   L. Andrikienė. Sekmadienio skaitiniai

Laima Andrikienė
Sekmadienio skaitiniai

Europos Parlamento rinkimai niekam Lietuvoje neįdomūs, – sako man žurnalistai Lietuvoje, – koks skirtumas, kas juos laimės. Europos Parlamento rinkimai niekam mūsų valstybėje nerūpi, – sako man sociologai Lietuvoje, atliekantys visuomenės nuomonės apklausas. Pasirengimas Europos Parlamento rinkimams gali ir palaukti, daug svarbesni yra savivaldos ir prezidento rinkimai, – sako man Lietuvos politikoje aktyviai veikiantys įvairių partijų atstovai, – jaudintis nėra ko, spėsime, dalyvausime…

Klausausi tokių pareiškimų ir galvoju: normalu? Taip ir turi būti? Kas vadovaus Europos Sąjungai ištisus penkerius metus mums nėra labai aktualu? Kas pakeis Donaldą Tuską ES Tarybos pirmininko poste, kas vadovaus Europos Komisijai vietoje Jean’o-Claude Juncker’io, kas laimės Europos Parlamento rinkimus – mums nė motais?

Suprantama, kad kitąmet vyksiantys Lietuvos Prezidento ir savivaldos rinkimai yra labai svarbūs. Bet, ponai bendrapiliečiai, nenuvertinkime ir europinių rinkimų. Nes būtent nuo šių rinkimų priklausys, kas vadovaus tam, ką lietuviai vis dar vadina tiesiog Briuseliu. Po tuo pavadinimu jie sutalpina ir Europos Komisiją, ir Tarybą, ir Europos Parlamentą. Klaidinantis tas pavadinimas, bet tiek to, kada nors susivoksime.

O Europa ūžia. Straipsnių, informacijų, pasitarimų – visokių formatų – jau nuo šių metų pavasario vyksta tiek, kad mažai neatrodo. Žinia, didžiosios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija – veikia nelaukdamos jokio oficialaus rinkimų kampanijos starto. Nes de facto startą tie, kurie turi gerą klausą, jau senokai išgirdo. Mažesnės valstybės irgi nesnaudži – štai Suomija ir Slovakija rimtai taikosi į Europos Komisijos vadovo postą. Šią savaitę savo kandidatą į Europos Komisijos vadovo postą pranešė ir Vokietijos centro dešinė. Juo tapo Europos Parlamento didžiausios frakcijos vadovas, mano kolega krikščionis demokratas iš Bavarijos (Bavarijos krikščionių socialinės sąjungos – CSU – vicepirmininkas) Manfredas Weber’is. Dirbu su M. Weber’iu Europos Parlamente ir toje pačioje frakcijoje jau trečią kadenciją, turėjau pakankamai laiko jį pažinti ir kaip žmogų, ir kaip politiką, kaip frakcijos lyderį.

…Bandau įsivaizduoti, kas galėtų vykti po Europos Parlamento rinkimų. Juos turėtų laimėti Europos liaudies partija (ELP), toji politinė šeima, kuriai priklausau. Žinia, jos atstovų Europos Parlamente bus mažiau nei yra dabar, tačiau ji išliks didžiausia politine frakcija, o ELP galės siūlyti kandidatą į Europos Komisijos vadovus. Visos pareigų dėlionės priklausys nuo Europos Parlamento rinkimų baigties, jų rezultatų. Štai kodėl nepateisinu atsainaus požiūrio į šiuos rinkimus.

…Bandau įsivaizduoti naująjį Europos Komisijos vadovą, kas jis bus. Bandau „primatuoti“ EK vadovo kėdę, atsakomybes visiems be išimties kandidatams, kurie yra minimi ES valstybių spaudoje. Įvertindama, kokiomis sąlygomis reikės vadovauti svarbiausiajai ES vykdomajai institucijai. Įvertindama ir ES vidaus (Brexit’as, nauja politinio ekstremizmo banga kai kuriose ES valstybėse narėse), ir išorės (agresyvus Kremlius, ambicijų pakeisti pasaulio tvarką neslepianti Kinija, neprognozuojamas JAV prezidentas kitoje Atlanto pusėje) iššūkius. Visi kandidatai turi privalumų, stipriųjų pusių, tačiau dabartinėje mūsų situacijoe reikia ypatingo lyderio.

Suprantame: reikia lyderio, gebančio ne tik sutelkti Europos Sąjungą vidaus problemų sprendimui, bet ir drąsaus, išmintingo, patyrusio, autoritetą pasaulyje turinčio lyderio, sugebėsiančio deramai atstovauti Europos Sąjungai kalbantis su D. Trumpu, V. Putinu, Kinijos vadovu ir kitais.

Angela Merkel kaip Europos Komisijos vadovė – neįgyvendinama svajonė ar būtinybė? Ko gero, stipresnio lyderio ES neturime. Prancūzijos prezidentas E. Macron’as? Bent kol kas jis yra tas, kuriam kaip oro reikia dueto su A. Merkel, reikia jos paramos, kurios Vokietijos kanclerė neskuba nei žadėti, nei suteikti.

Kai kas nuogąstauja: jei Vokietijos atstovas ar atstovė, o ypač A. Merkel, stotų vadovauti Europos Komisijai, tai reikštų visišką Vokietijos įsigalėjimą Europos Sąjungoje. Nesutinku, bet šiame rašinyje neturiu galimybės visko paaiškinti, prie šios temos sugrįšiu pirmai progai pasitaikius.

Tai gal A. Merkel tapimas Europos Komisijos vadove taptų išsigelbėjimu Europos Sąjungai? Gal tai turėtų būti nebe svajonė ir tuo labiau ne utopija, o būtinybė? Jei ne ji, tai kas?..

Pagalvokite apie visa tai. Ir apie Europos Parlamento rinkimus bei jų svarbą. Apie Europos Sąjungą ir Lietuvą joje. Ką mes kiekvienas galime ir turime padaryti, kad ES būtų vieningesnė, saugesnė, stipresnė.

Vilnius, 2018 09 09