Skip to main content

Kurjeris.lt: Penkioliktuosius Lietuvos narystės ES metus pradedant

|   Straipsniai

Pokalbis su Europos Parlamento nare Laima Andrikiene

Praėjusią savaitę vyko Europos Parlamento plenarinė sesija. Ką aptarėte, kokius sprendimus priėmėte? Ar turite ką svarbaus pranešti tauragiškiams ir visai Lietuvai?

Ši savaitė Europos Parlamente buvo ypatinga: Europos Komisija pagaliau pristatė 2021–2027 metų ES daugiamečio biudžeto projektą. Kur pastaruoju metu bevažiuodavau Lietuvoje, visur sulaukdavau to paties klausimo: kaip bus po Brexit‘o, kaip bus su ES finansine parama, ūkininkų išmokomis, struktūriniais fondais – gal Briuselio „karvutė“ jau užtrūks?  

Šią savaitę Briuselyje pradėjome naujojo biudžeto svarstymus, kuriuos turime baigti ir sprendimus priimti, susitarimus tarp ES institucijų ir valstybių narių pasiekti iki šių metų pabaigos.

Pradinė padėtis yra žinoma: Jungtinė Karalystė traukiasi, jos indėlis į septynerių metų ES biudžetą būtų apie 15 milijardų eurų kasmet, taigi po Brexit‘o jų nebus. Vadinasi, pirma – turėsime taupyti ir daugiau investuoti į tas sritis, kurios yra mums ypač svarbios, nuo kurių priklauso mūsų valstybių ir jų piliečių ateitis. Antra – valstybės narės turės didinti įmokas į ES biudžetą, o dėl to dažniausiai ir kyla didžiausi ginčai. Pavyzdžiui, dabartiniame septynerių metų ES biudžete valstybių įnašai į „bendrą piniginę“ yra 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o naujajam laikotarpiui (2021–2027 m.) Europos Komisija siūlo tuos įnašus padidinti iki 1,114 proc. BNP. Atrodo, toks nedidelis padidėjimas neturėtų kelti problemų, bet neapsirikime – problemų bus. Europos Parlamentas siūlo didinti įnašus iki 1,3 proc., kad nereikėtų skausmingai mažinti išmokų ūkininkams ar struktūrinių fondų, sanglaudos politikos finansavimo, tačiau valstybės narės su tuo tikrai nesutiks.  

Taigi, trumpai kalbant, 2021–2027 m. Europos Komisija ir mes, Europos Parlamentas, siūlome daugiau investuoti į jaunimą (Erasmus+ programai – 100 proc. daugiau), mokslinius tyrimus ir inovacijas (40 proc. daugiau lėšų, dėl aštrėjančios konkurencijos su Kinija ir kitomis Azijos valstybėmis), saugumą ir gynybą; daugiau lėšų ES išorės sienų saugumo didinimui, migracijos srautų kontrolei ir suvaldymui – siūloma padidinti finansavimą iki 35 milijardų eurų (palyginimui – šiame finansiniame laikotarpyje šiems tikslams skirta tik 13 mlrd. eurų).

Europos Komisija siūlo taupyti tokiose srityse, kaip sanglauda, struktūriniai fondai – skirti 7 proc. mažiau lėšų nei šiame (2014–2020 m.) finansiniame laikotarpyje, bendrajai žemės ūkio politikai – 5 proc. mažiau, tiesioginėms išmokoms ūkininkams – 4 proc. mažiau. Galimas dalykas, kad išmokų tvarka bus kitokia, t. y. didieji ūkiai gaus sąlyginai mažesnę paramą nei vidutiniai ir smulkieji.

Tiems, kurie nenori, kad sumažėtų sanglaudos ir bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas, išmokos ūkininkams, atsakymas yra vienas: reikia didinti valstybių narių įnašus į ES biudžetą, ką ir siūlo Europos Parlamentas.

Pastebėsiu, kad Ignalinos atominės jėgainės uždarymui siūloma skirti 552 milijonus eurų, o Lietuvos energetikos ministerija sako, kad poreikis yra didesnis – 780 milijonų.

Svarstymai tik prasideda, laukia atkaklus ir sunkus darbas, kol susitarimai bus pasiekti. Sėkmės Lietuvai ir visiems, kurie suvokia, kad be stiprios Europos Sąjungos nebus stiprios Lietuvos.

Tačiau pripažinkime – didelė dalis Lietuvos žmonių nėra laimingi. Tai rodo rekordus mušanti emigracija, skurdas ir socialinė atskirtis, maži atlyginimai ir aukštos kainos. Lietuvoje emigracija pasiekė lygį, kai ji tampa grėsme nacionaliniam saugumui. Ar yra priemonės stabdyti emigraciją?

Laimė – labai subjektyvus jausmas ir labai įnoringa ponia. Vieną dieną ji tau šypsosi, o kitą dieną nugarą atsuka. Gali sėdėti ar gulėti ant pinigų krūvos ir būti nelaimingas. Juk ir turtingi verkia, ar ne? Ir verkia ne iš laimės.

Atviros sienos ir laisvas darbo jėgos, žmonių judėjimas yra vienas svarbiausių narystės Europos Sąjungoje garantuojamų pasiekimų, tačiau jis turi ir kitą pusę: skurdas ir socialinė atskirtis yra susiję su emigracija. Kai emigracija įgyja tokį lygį, kaip Lietuvoje – oficialiai emigravo 800 000 žmonių – tai jau rimta grėsmė valstybei. Tai grėsmė Lietuvai virsti teritorija be lietuvių.

Vien ES finansinė parama problemos neišspręs, ir tai yra elementaru: atlyginimai tokie maži, kad žmonės važiuoja ten, kur jie gerokai didesni. Lietuvoje yra būtinas mokesčių sistemos pertvarkymas, mūsuose apstu skurdo, didelė socialinė atskirtis.

Pažvelkime į statistiką. Atlikti tyrimai rodo, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių grupei Lietuvoje priklauso tik 36 proc. šalies namų ūkių, o Norvegijoje ar Danijoje vidutinių pajamų grupei priskiriama apie 80 proc. namų ūkių. Europos Sąjungoje pagal minimalaus atlyginimo lygį (nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje jis yra 400 eurų) Lietuva lenkia tik Bulgariją, tarp 28 valstybių narių esame antri nuo galo, tarp labiausiai atsilikusių. Yra dėl ko susimąstyti. Juk ES paramą gauna visos ES naujosios narės. Kodėl mes vis labiau atsiliekame?

Į šį klausimą turėtų atsakyti Lietuvos politikai, o ne tik skėsčioti rankomis ir sakyti, jog nieko padaryti neįmanoma. Daugiausia, ką sugeba nuveikti mūsų Seimas ir Vyriausybė – tai pažadai didinti mokesčius ir įvedinėti naujus draudimus. Tačiau nei nauji mokesčiai, nei draudimai nepagerins skurde gyvenančiųjų likimo.

Įvertinę savo trūkumus, valdžios neįgalumą, neturėtume stebėtis, kodėl daug Lietuvos miestelių ir kaimų yra pustuščiai. Girdime daug valdžios retorikos apie emigracijos stabdymą, bet užkeikimais ir žvakutėmis languose to, kas jau tapo Lietuvos rykšte, neišspręsime. Reikia labai konkrečių darbų. Būtinas lūžis, kurio dar nematyti net horizonte.

Sakyti, kad ši problema Europos Sąjungai nerūpi, būtų neteisinga. ES rimtai svarstomas vadinamasis socialinis ramstis, naujos bendrosios socialinės politikos, finansuojamos iš ES biudžeto įvedimas, kurią vykdydami galėtume ES biudžeto pinigais paremti socialinės paramos reikalingus žmones: pensininkus, neįgaliuosius, mažas pajamas gaunančius, daugiavaikes šeimas. Pradžia yra padaryta, tačiau dėl šios politikos dar reikia susitarti valstybių lygiu, suteikti jai kūną, skirti finansavimą. Iki šiolei ši sritis buvo palikta tvarkyti pačioms valstybėms narėms, kas kaip išmanė, tas taip tvarkėsi.

Kokias išorės grėsmes Lietuvai, kuri jau 14 metų yra Europos Sąjungos narė, galėtumėte įvardinti kaip didžiausias?

Tų grėsmių yra ne viena. Išorės grėsmių matau bent tris: agresyvėjanti Rusija, eižėjantys ES-JAV transatlantiniai ryšiai ir sparčiai stiprėjanti Kinija. Jau ne vienerius metus prieš Lietuvą Rusija vykdo informacinį karą. Dezinformacija, siekis pateikti netikslią informaciją nėra tikslas pats savaime. Šiomis priemonėmis siekiama užkariauti piliečių protus, sukelti sumaištį arba išpučiant realias problemas pasiekti, kad žmonės imtų nevertinti savo valstybės, nesididžiuotų ja, nematytų joje nieko, už ką būtų verta aukotis. Kitaip tariant, paversti lietuvius tik tam tikros teritorijos, esančios prie Baltijos jūros, gyventojais, juos „išpilietinant“. Tokiam karui nereikia daug lėšų, nereikia raketų su branduoliniu ginklu, užtenka kelių institutų, vadovaujamų propagandinio karo specialistų. Neatsitiktinai Rusijos valstybinei televizijai pavyko paversti zombiais didžiąją savo piliečių dalį, kurie, nepaisydami realiai blogėjančio gyvenimo, balsuoja už V.Putiną. Tą grėsmę jau suvokia ir Europos Sąjunga.

Anksčiau mums buvo sakoma, kad mes tirštiname spalvas. Tas laikotarpis baigėsi, visas Vakarų pasaulis taiko Rusijai sankcijas, o šios šalies vadovai tapo nepageidaujami pasaulio politinio elito kompanijoje.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Rusija savo įtaką stiprina ir ekonominiais svertais, pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybių teritorijose įsigydama strateginius objektus, tiesdama dujotiekius Nord Stream 1, o dabar siekdama pradėti ir Nord Stream 2 ir pan.

Europos Sąjunga supranta, su kuo turi reikalą. Mūsų, Lietuvos, žodis yra girdimas ir vertinamas. Esu ir būsiu už stiprią Lietuvą stiprioje Europos Sąjungoje.

Pokalbis su Europos Parlamento nare Laima Andrikiene

Praėjusią savaitę vyko Europos Parlamento plenarinė sesija. Ką aptarėte, kokius sprendimus priėmėte? Ar turite ką svarbaus pranešti tauragiškiams ir visai Lietuvai?

Ši savaitė Europos Parlamente buvo ypatinga: Europos Komisija pagaliau pristatė 2021–2027 metų ES daugiamečio biudžeto projektą. Kur pastaruoju metu bevažiuodavau Lietuvoje, visur sulaukdavau to paties klausimo: kaip bus po Brexit‘o, kaip bus su ES finansine parama, ūkininkų išmokomis, struktūriniais fondais – gal Briuselio „karvutė“ jau užtrūks?  

Šią savaitę Briuselyje pradėjome naujojo biudžeto svarstymus, kuriuos turime baigti ir sprendimus priimti, susitarimus tarp ES institucijų ir valstybių narių pasiekti iki šių metų pabaigos.

Pradinė padėtis yra žinoma: Jungtinė Karalystė traukiasi, jos indėlis į septynerių metų ES biudžetą būtų apie 15 milijardų eurų kasmet, taigi po Brexit‘o jų nebus. Vadinasi, pirma – turėsime taupyti ir daugiau investuoti į tas sritis, kurios yra mums ypač svarbios, nuo kurių priklauso mūsų valstybių ir jų piliečių ateitis. Antra – valstybės narės turės didinti įmokas į ES biudžetą, o dėl to dažniausiai ir kyla didžiausi ginčai. Pavyzdžiui, dabartiniame septynerių metų ES biudžete valstybių įnašai į „bendrą piniginę“ yra 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o naujajam laikotarpiui (2021–2027 m.) Europos Komisija siūlo tuos įnašus padidinti iki 1,114 proc. BNP. Atrodo, toks nedidelis padidėjimas neturėtų kelti problemų, bet neapsirikime – problemų bus. Europos Parlamentas siūlo didinti įnašus iki 1,3 proc., kad nereikėtų skausmingai mažinti išmokų ūkininkams ar struktūrinių fondų, sanglaudos politikos finansavimo, tačiau valstybės narės su tuo tikrai nesutiks.  

Taigi, trumpai kalbant, 2021–2027 m. Europos Komisija ir mes, Europos Parlamentas, siūlome daugiau investuoti į jaunimą (Erasmus+ programai – 100 proc. daugiau), mokslinius tyrimus ir inovacijas (40 proc. daugiau lėšų, dėl aštrėjančios konkurencijos su Kinija ir kitomis Azijos valstybėmis), saugumą ir gynybą; daugiau lėšų ES išorės sienų saugumo didinimui, migracijos srautų kontrolei ir suvaldymui – siūloma padidinti finansavimą iki 35 milijardų eurų (palyginimui – šiame finansiniame laikotarpyje šiems tikslams skirta tik 13 mlrd. eurų).

Europos Komisija siūlo taupyti tokiose srityse, kaip sanglauda, struktūriniai fondai – skirti 7 proc. mažiau lėšų nei šiame (2014–2020 m.) finansiniame laikotarpyje, bendrajai žemės ūkio politikai – 5 proc. mažiau, tiesioginėms išmokoms ūkininkams – 4 proc. mažiau. Galimas dalykas, kad išmokų tvarka bus kitokia, t. y. didieji ūkiai gaus sąlyginai mažesnę paramą nei vidutiniai ir smulkieji.

Tiems, kurie nenori, kad sumažėtų sanglaudos ir bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas, išmokos ūkininkams, atsakymas yra vienas: reikia didinti valstybių narių įnašus į ES biudžetą, ką ir siūlo Europos Parlamentas.

Pastebėsiu, kad Ignalinos atominės jėgainės uždarymui siūloma skirti 552 milijonus eurų, o Lietuvos energetikos ministerija sako, kad poreikis yra didesnis – 780 milijonų.

Svarstymai tik prasideda, laukia atkaklus ir sunkus darbas, kol susitarimai bus pasiekti. Sėkmės Lietuvai ir visiems, kurie suvokia, kad be stiprios Europos Sąjungos nebus stiprios Lietuvos.

Tačiau pripažinkime – didelė dalis Lietuvos žmonių nėra laimingi. Tai rodo rekordus mušanti emigracija, skurdas ir socialinė atskirtis, maži atlyginimai ir aukštos kainos. Lietuvoje emigracija pasiekė lygį, kai ji tampa grėsme nacionaliniam saugumui. Ar yra priemonės stabdyti emigraciją?

Laimė – labai subjektyvus jausmas ir labai įnoringa ponia. Vieną dieną ji tau šypsosi, o kitą dieną nugarą atsuka. Gali sėdėti ar gulėti ant pinigų krūvos ir būti nelaimingas. Juk ir turtingi verkia, ar ne? Ir verkia ne iš laimės.

Atviros sienos ir laisvas darbo jėgos, žmonių judėjimas yra vienas svarbiausių narystės Europos Sąjungoje garantuojamų pasiekimų, tačiau jis turi ir kitą pusę: skurdas ir socialinė atskirtis yra susiję su emigracija. Kai emigracija įgyja tokį lygį, kaip Lietuvoje – oficialiai emigravo 800 000 žmonių – tai jau rimta grėsmė valstybei. Tai grėsmė Lietuvai virsti teritorija be lietuvių.

Vien ES finansinė parama problemos neišspręs, ir tai yra elementaru: atlyginimai tokie maži, kad žmonės važiuoja ten, kur jie gerokai didesni. Lietuvoje yra būtinas mokesčių sistemos pertvarkymas, mūsuose apstu skurdo, didelė socialinė atskirtis.

Pažvelkime į statistiką. Atlikti tyrimai rodo, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių grupei Lietuvoje priklauso tik 36 proc. šalies namų ūkių, o Norvegijoje ar Danijoje vidutinių pajamų grupei priskiriama apie 80 proc. namų ūkių. Europos Sąjungoje pagal minimalaus atlyginimo lygį (nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje jis yra 400 eurų) Lietuva lenkia tik Bulgariją, tarp 28 valstybių narių esame antri nuo galo, tarp labiausiai atsilikusių. Yra dėl ko susimąstyti. Juk ES paramą gauna visos ES naujosios narės. Kodėl mes vis labiau atsiliekame?

Į šį klausimą turėtų atsakyti Lietuvos politikai, o ne tik skėsčioti rankomis ir sakyti, jog nieko padaryti neįmanoma. Daugiausia, ką sugeba nuveikti mūsų Seimas ir Vyriausybė – tai pažadai didinti mokesčius ir įvedinėti naujus draudimus. Tačiau nei nauji mokesčiai, nei draudimai nepagerins skurde gyvenančiųjų likimo.

Įvertinę savo trūkumus, valdžios neįgalumą, neturėtume stebėtis, kodėl daug Lietuvos miestelių ir kaimų yra pustuščiai. Girdime daug valdžios retorikos apie emigracijos stabdymą, bet užkeikimais ir žvakutėmis languose to, kas jau tapo Lietuvos rykšte, neišspręsime. Reikia labai konkrečių darbų. Būtinas lūžis, kurio dar nematyti net horizonte.

Sakyti, kad ši problema Europos Sąjungai nerūpi, būtų neteisinga. ES rimtai svarstomas vadinamasis socialinis ramstis, naujos bendrosios socialinės politikos, finansuojamos iš ES biudžeto įvedimas, kurią vykdydami galėtume ES biudžeto pinigais paremti socialinės paramos reikalingus žmones: pensininkus, neįgaliuosius, mažas pajamas gaunančius, daugiavaikes šeimas. Pradžia yra padaryta, tačiau dėl šios politikos dar reikia susitarti valstybių lygiu, suteikti jai kūną, skirti finansavimą. Iki šiolei ši sritis buvo palikta tvarkyti pačioms valstybėms narėms, kas kaip išmanė, tas taip tvarkėsi.

Kokias išorės grėsmes Lietuvai, kuri jau 14 metų yra Europos Sąjungos narė, galėtumėte įvardinti kaip didžiausias?

Tų grėsmių yra ne viena. Išorės grėsmių matau bent tris: agresyvėjanti Rusija, eižėjantys ES-JAV transatlantiniai ryšiai ir sparčiai stiprėjanti Kinija. Jau ne vienerius metus prieš Lietuvą Rusija vykdo informacinį karą. Dezinformacija, siekis pateikti netikslią informaciją nėra tikslas pats savaime. Šiomis priemonėmis siekiama užkariauti piliečių protus, sukelti sumaištį arba išpučiant realias problemas pasiekti, kad žmonės imtų nevertinti savo valstybės, nesididžiuotų ja, nematytų joje nieko, už ką būtų verta aukotis. Kitaip tariant, paversti lietuvius tik tam tikros teritorijos, esančios prie Baltijos jūros, gyventojais, juos „išpilietinant“. Tokiam karui nereikia daug lėšų, nereikia raketų su branduoliniu ginklu, užtenka kelių institutų, vadovaujamų propagandinio karo specialistų. Neatsitiktinai Rusijos valstybinei televizijai pavyko paversti zombiais didžiąją savo piliečių dalį, kurie, nepaisydami realiai blogėjančio gyvenimo, balsuoja už V.Putiną. Tą grėsmę jau suvokia ir Europos Sąjunga.

Anksčiau mums buvo sakoma, kad mes tirštiname spalvas. Tas laikotarpis baigėsi, visas Vakarų pasaulis taiko Rusijai sankcijas, o šios šalies vadovai tapo nepageidaujami pasaulio politinio elito kompanijoje.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Rusija savo įtaką stiprina ir ekonominiais svertais, pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybių teritorijose įsigydama strateginius objektus, tiesdama dujotiekius Nord Stream 1, o dabar siekdama pradėti ir Nord Stream 2 ir pan.

Europos Sąjunga supranta, su kuo turi reikalą. Mūsų, Lietuvos, žodis yra girdimas ir vertinamas. Esu ir būsiu už stiprią Lietuvą stiprioje Europos Sąjungoje.

www.kurjeris.lt/Taurages-krastas/Politika/Penkioliktuosius-Lietuvos-narystes-ES-metus-pradedant