Skip to main content

L. L. Andrikienė: Dabar ne laikas rožinėms prognozėms. – "Lietuvos žinios", 2016 07 30.

|   EP

Po pusantrų metų pertraukos į Europos Parlamentą birželio pradžioje grįžusi Lietuvos atstovė Laima Liucija Andrikienė sakė šią instituciją radusi visiškai kitokią, nei buvo jos ankstesnių kadencijų metais. Jos teigimu, virš Europos pakibo Didžiosios Britanijos sprendimo atsiskirti grėsmės, turėsiančios liūdnų pasekmių visoms Bendrijos narėms, taip pat ir Lietuvai. 

Nuo tada, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD, konservatorių) atstovė L. L. Andrikienė grįžo į Europos Parlamentą (EP), prabėgo du mėnesiai. Dvi kadencijas – dešimt metų – Lietuvai Briuselyje atstovavusi politikė po 2014-ųjų rinkimų nepateko į EP, paaiškėjus, kad minimalia balsų persvara ją aplenkė TS-LKD sąraše pirmuoju numeriu buvęs įrašytas Algirdas Saudargas, o taip pat iki tol politikoje nedalyvavęs Gabrielius Landsbergis. EP nario mandatas L. L. Andrikienei grįžo šių metų gegužės 30-ąją, G. Landsbergiui, prieš metus perėmusiam vadovavimą TS-LKD, apsisprendus vesti konservatorius į Seimo rinkimus.

„Jaučiausi lyg sugrįžusi namo – kur tu daugelį pažįsti, kur tave pažįsta, kur tavimi džiaugiasi, ir ne tik tavo politinės „šeimos“ žmonės, bet ir kitų frakcijų atstovai. Pirmąsias dvi savaites EP apskritai maudžiausi gerose emocijose. Vėliau klausiau draugų Lietuvoje: kada taip bus mūsų Tėvynėje, kada išmoksime džiaugtis vienas kitu? Sulaukiau atsakymo: niekada, čia – Lietuva… Bet aš nesu tokia pesimistė“, – apie sugrįžimą į EP interviu „Lietuvos žinioms“ pasakojo L. L. Andrikienė.

Išsivaikščiojimo nuotaikos

Kokį EP radote grįžusi?

Dabartinės sudėties EP labai skiriasi nuo to, kuriame dirbau iki 2014 metų rinkimų. Ne tik todėl, kad atėjo apie 60 proc. naujų politikų. Politinių jėgų pusiausvyra taip pat kitokia. Šiame EP yra gerokai daugiau euroskeptikų, tegu jie save ir vadina eurorealistais. Yra daugiau atvirų Rusijos vadovo Vladimiro Putino mylėtojų: jeigu pirmąsias dvi mano kadencijas EP plenariniuose posėdžiuose negirdėjau atviros agitacijos už V. Putino Rusiją, dabar tai vyksta. Be to, sumažėjo nuosaikių politinių jėgų, konstruktyviai veikiančių Europos Sąjungos (ES) stiprinimo linkme. Daugiau atsirado griaunamosios galios. Tikriausiai tai atspindi nuotaikas visoje ES. To įrodymas – ne tik Didžiojoje Britanijoje įvykęs referendumas dėl atsiskyrimo nuo ES (vadinamasis „Brexitas“ – red.), bet ir tai, kad panašius referendumus raginama surengti Prancūzijoje, Olandijoje, kitose valstybėse narėse. Išsivaikščiojimo nuotaikų – gerokai daugiau nei anksčiau.

Kodėl, jūsų manymu, Europoje įsivyrauja tokios nuotaikos?

Virš ES pakibo didžiulė grėsmė dėl Brexito. Ši problema užgožia visas kitas. ES, kaip ir pati Didžioji Britanija, yra visiškoje nežinioje. Toks nestabilumas turės pasekmių – finansinių taip pat. Šiomis dienomis tai dar kartą patvirtino Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde: šis netikrumas yra pražūtis. Jis atsilieps ir Lietuvai. Manau, lietuvių, kurie gyvena Didžiojoje Britanijoje, situacija šiuo metu tikrai nepavydėtina. Ir greitų sprendimų ten nebus.

Didžioji Britanija nuo pat pradžių buvo vadinama „nepatenkintąja valstybe nare“, daugiau mokančia į ES biudžetą nei iš jo gaunančia. Britai visada buvo labai skeptiški, kalbėdami apie ES – ne tik mane, bet ir daugelį EP tai erzino. Tai toks stilius: gyveni šeimoje, naudojiesi visomis teisėmis ir privilegijomis, bet nuolat iš jos šaipaisi, ją keiki ir skundiesi, kad, būdamas turtingesnis, uždirbdamas daug pinigų, į bendrą “šeimos" biudžetą turi atiduoti daugiau nei kiti. Taip gyvenant keli dešimtmečius, tereikėjo menko postūmio, kad sprendimas atsiskirti taptų įmanomas. 

Viename laikraštyje perskaičiau Edwardo Snowdeno (JAV karines paslaptis išviešinęs specialiųjų tarnybų darbuotojas – red.) citatą, su kuria nori nenori tenka sutikti. „Didžiausia pamoka ne tai, kaip Britanija nubalsavo, bet tai, kaip buvo sugebėta per palyginti trumpą laiką didesnę pusę tautos suagituoti balsuoti prieš save. Tai yra pamoka, kurią turime išmokti“, – pasakė jis. 

Kai žiūriu į Didžiąją Britaniją, negaliu suvokti, kaip tokias gilias demokratijos tradicijas turinčios valstybės lyderiai, visų pirmiausia konservatorių lyderis D. Cameronas pakvietė prie balsavimo urnų 50 mln. žmonių, nepaaiškinę jiems apie išėjimo pasekmes. Tik po to, kai referendumas įvyko, o rezultatai nustebino ir pasitraukimo rėmėjus, ir priešininkus, tuo metu dar kandidatė į premjerus Theresa May pasakė, kad reikia sukurti ekspertų grupes, kurios per pusę metų suskaičiuotų išėjimo pasekmes, kurias reikėtų paskelbti žmonėms. Taip galėtų elgtis kokia nors nebrandi demokratija, bet čia juk – Didžioji Britanija! 

Neveiklumo kaina

Dar vienu Europos iššūkiu tapo imigrantų problema. Kodėl Europa atsidūrė tokioje padėtyje?

Europa moka kainą už savo neveiklumą, neaktyvumą, prastą politikavimą. Tada, kai reikėjo įsikišti į Sirijos įvykius, Europa to deramai nepadarė. Manau, bet kurioje šalyje paklausus žmonių, ką jie darytų, jeigu prasidėtų bombardavimai, jie atsakytų: bėgtumėme. Tas pats vyksta Sirijoje. Bet vietoje to, kad būtų užgniaužusi konfliktą pačioje pradžioje, Europa leido jam įsibėgėti, leido Basharui al-Assadui kelerius metus skersti savo žmones, toleravo tokios valstybės, kaip IS („Islamo valstybė“ – red.) atsiradimą, nors matė, kas gresia. Juk didžioji dalis IS karių – tai buvę Irako kariuomenės kariai ir karininkai, pasijutę apgauti JAV ir kitų Vakarų partnerių, kai paleidus kariuomenę ir tuo būdu išvengus didelio kraujo praliejimo post Sadamo Huseino Irake jie ir jų šeimos buvo palikti be jokio pragyvenimo šaltinio. 

Šiuo metu didelės įtampos formuojasi Turkijoje. Pučo numalšinimas toje valstybėje sveikintas kaip demokratijos pergalė. Ar EP ši situacija traktuojama taip pat?

Turkijos atveju mane maloniai nustebino EP vienybė. Visi turbūt suvokia padėties rimtumą. Tai didelė valstybė ES pašonėje, ir šiame dabar labai nestabiliame pasaulyje ji yra ypatingai svarbi sąjungininkė. Su tam tikru nerimu skaitau, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas netrukus vyks į Maskvą. Kokia sąjunga čia formuojasi, kokia nauja meilė gimsta?

Labai gerai prisimenu 2004 metus, kai Lietuvai prisijungus prie ES, atvažiavome į EP. Vienas iš balsavimų buvo dėl to, ar pradėti derybas su Turkija dėl jos narystės ES. Prisimenu, kaip išsiskyrė nuomonės. Mes su Vytautu Landsbergiu buvome Europos liaudies partijos frakcijoje: jis balsavo už derybų pradžią, aš – prieš. Socialistų frakcijoje taip pat buvo du Lietuvos atstovai – Justas Vincas Paleckis bei Aloyzas Sakalas. Jie irgi balsavo skirtingai. 

Kodėl buvau prieš? Domėjausi ir toliau domiuosi ta valstybe, lankiausi joje, mačiau ne vieną Turkijos delegaciją, atvykstančią į EP įrodinėti, kad jie verti būti ES. Tačiau jų elgesys, delegacijų sudėtis liudijo, kad tai nėra tas pačias vertybes išpažįstanti ar gerbianti šalis. Dabar mes turime reikalą su Turkija, kuri yra šalis kandidatė, mūsų partnerė NATO, tačiau pamatiniai dalykai kaip požiūris į žmogų, žmogaus ir bendruomenės santykiai taip greitai nesikeičia. Turkijai tai yra sakoma. Bet ar yra noro girdėti? Aš tokio politinės valdžios veikimo, kokį dabar stebime toje šalyje, demokratijos pergale niekaip negalėčiau pavadinti. 

Pinigų keliai

Kaip ir ankstesnėse kadencijose, dirbate EP Užsienio reikalų ir Tarptautinės prekybos komitetuose. Prieš savaitę grįžote iš misijos Kolumbijoje. Koks yra EP interesas veikti šiame lauke?

Kolumbijoje 50 metų vyko vidaus karas, nusinešęs 220 tūkst. žmonių gyvybių, bendras aukų skaičius siekia 8 milijonus žmonių. Šiuo metu skelbiama, kad artėja prie pabaigos Kolumbijos vyriausybės ir FARC (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia) sukilėlių derybos dėl taikos sutarties, kuri gali būti pasirašyta jau po kelių savaičių. Kolumbijos Vyriausybė paprašė ES, su kuria sieja Asociacijos sutartis, paramos – politinės, finansinės – taikos procesui. Tam buvo nuspręsta skirti 575 mln. eurų. 

Praėjusią savaitę EP Užsienio reikalų komiteto delegacija, kurioje buvau ir aš, vykome į Kolumbiją sužinoti išsamiai, kaip vyksta taikos derybos, ar tam pritaria šalies visuomenė, kuri deryboms pasibaigus bus pakviesta savo nuomonę dėl taikos sutarties pareikšti referendume, taip pat kam bus skiriama ES finansinė parama. 

Susidarė įspūdis, kad Europos pinigai gali atitekti ir FARC – maždaug 8 tūkst. žmonių integracijos į visuomenę išlaidoms padengti. Tačiau reikia atsiminti, kad FARC iki šiol yra ES patvirtintame teroristinių organizacijų sąraše. Kol FARC nebuvo tame sąraše, jų vadai, daugelis – milijonieriai, sukaupę turtus iš narkotikų gamybos ir prekybos, keliaudavo po Europą, jų damos važinėdavo apsipirkti į Paryžių, vaikai mokėsi prestižiniuose Europos universitetuose, pinigai būdavo saugomi Europos bankuose. Vieną dieną tam buvo užkirstas kelias, o dabar, atrodo, mes prašomi ir vėl paremti asmenų, grobusių ir žudžiusių žmones, kaupusių kapitalus iš narkotikų, „sugrįžimą“ į normalų gyvenimą. Gal jų nusikalstamu būdų sukaupti turtai galėtų būti panaudoti atlyginti žalai, per kelis dešimtmečius padarytai šimtams tūkstančių žmonių, taip pat ir tų “kovotojų už teisybę ir lygybę” integravimo į normalų gyvenimą išlaidoms padengti?

Galima suprasti esant įtarimų, jog FARC vadai turi užtarėjų EP?

Misijos metu viename susitikime nuskambėjo klausimas: ar EP gali inicijuoti siūlymą, kad FARC būtų išbraukti iš teroristinių organizacijų sąrašo? Atsakėme, kad EP negali – tai galėtų daryti tik Europos Komisija, bet sprendimą turi priimti valstybės narės, ES Taryba. Kitame susitikime – su Kolumbijos teisingumo ministru – jo paklausiau: „FARC yra ES galiojančiame teroristinių organizacijų sąraše, su visomis to pasekmėmis. Kaip jūs, ministre, apibūdintumėte FARC?“ Tas garbus žmogus neišdrįso pasakyti, kad FARC yra teroristinė organizacija. Bet jis neišdrįso ir to neigti.

Nesame atsilikėliai

Ar jums neatrodo, kad veikla Kolumbijoje ar kitose tolimose šalyse nebus patraukli Lietuvos žmonėms?

Tiesa, kai kam tai gali atrodyti ne tik nepatrauklu, bet ir nesuprantama, nepriimtina. Lietuva labai nevienalytė. Nemaža dalis mūsų visuomenės gyvena rūpesčiais, kurie yra egzistenciniai: kaip išgyventi? Kur ir kaip rasti darbą, leidžiantį normaliai pragyventi šeimai? Kaip sudurti galą su galu, jei ištinka rimtesnė bėda, kaip liga, nedarbingumas? Tuomet tai, kas vyksta “už tvoros”, kad ir Kolumbijoje, tikrai nerūpi, tam nelieka laiko. O jei jo lieka, tur būt norisi įsijungti televizorių ir bent kelioms valandoms “pabėgti” nuo rūpesčių, nusikelti ten, kur saulė, meilė, kitų aistros, kur nėra negailestingos realybės. 

Bet yra kita dalis visuomenės, kuriai elementarių poreikių tenkinimas nėra pati aktualiausia problema. Toji visuomenės dalis gali sau leisti keliauti po pasaulį, pažinti kitas kultūras ir pan. Kai matau Lietuvoje taip gražiai besirengiančius žmones, labai noriu, kad jie justų poreikį ne tik stilingai rengtis, sekti naujausias mados tendencijas, bet ir gilintis į pasaulio reikalus. Juk šiandienos pasaulyje visi esame labai susiję, kitose šalyse vykstantys įvykiai labai greitai bent aidu atsiliepia ir Lietuvoje. 

Kita vertus, jei man būtų tiek metų, kiek mano ir bendraamžių vaikams, tikriausiai ieškočiau galimybių išvažiuoti mokytis svetur, studijuočiau nebūtinai Lietuvoje, galbūt kitur ieškočiau ir įdomaus, patrauklaus darbo. Nežinau, ar būčiau moraliai pasirengusi kurti šeimą su kitataučiu – šiandien sakyčiau, kažin, bet būdama jaunesnė gal kitaip galvočiau (juokiasi). Greičiausiai nemažą įtaką tokiai mano pasaulėžiūrai, veikimui padarė dešimt metų EP, darbas multikultūrinėje, daugiakalbėje aplinkoje. 

Lietuvoje pastaruoju metu vyrauja pesimistinės nuotaikos. Ar tikrai mūsų šalis atrodo taip prastai, žvelgiant iš EP?

Kalbėdamasi su kolegomis EP girdžiu, kad visi turi įvairių rūpesčių. Valstybės, prisijungusios prie ES 2004-aisiais ar vėliau, išgyvena panašias problemas. Bet vertinant kelią, kurį Lietuva nuėjo per 12 mūsų narystės ES metų, tikrai nesame nei atsilikėliai, nei prasti.

Kita vertus, vertinant visada reikia atsižvelgti į kontekstą. Prieš keletą metų išgyvenome pasaulinę finansų krizę, ES ir Lietuvoje – “diržų veržimo” politiką. Lietuva ištvėrė, nereikėjo pulti į Tarptautinio valiutos fondo ar kitos finansų institucijos glėbį, bet kainą už tai sumokėjo Lietuvos žmonės – savo gyvenimo kokybe. Ir dabartiniai laikai, ypač po Didžiosios Britanijos apsisprendimo, – tikrai ne patys geriausi rožinėms prognozėms. 

Kalbėjosi Jurga Tvaskienė