Lietuva šiemet švenčia atkurtos Nepriklausomybės 30-metį. Šiai sukakčiai nemažai renginių skiria ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Birželio 18 d. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, politikė ir valstybės veikėja dr. Laima Liucija Andrikienė padovanojo savo knygų kolekciją. Rinkinį sudaro daugiau nei daugiau nei 2700 įvairių žanrų (grožinė, politinė, mokslinė, filosofinė, istorinė pažintinė literatūra, fotografijų albumai) leidinių, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Seimo stenogramos, dokumentų rinkiniai, Seimo kronika. Be lietuviškų knygų, dovanotoje kolekcijoje – knygos ir anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų kalbomis.
Paprašėme L. L. Andrikienės papasakoti apie asmeninės bibliotekos formavimąsi, širdžiai brangiausius ir rečiausius kolekcijos leidinius, dovanojamų knygų kolekcijos naudą skaitytojui.
Kodėl nusprendėte knygas perduoti Nacionalinei bibliotekai? Ar nėra sunku išsiskirti su ne vienerius metus puoselėta asmenine biblioteka?
Manau, turiu pasakyti: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra mano biblioteka. Nėra kitos bibliotekos Vilniuje, kurioje studijų metais, o ir vėliau, dirbdama mokslinį darbą, būčiau praleidusi tiek daug laiko. Vilniaus universiteto studente tapau būdama septyniolikametė, labai greitai susiradau ir tuomet Respublikine, o dabar – Mažvydo vardu vadinamą ir nacionalinės bibliotekos statusą turinčią biblioteką, tapau jos lankytoja ir skaitytoja. Vėliau atradau ir Mokslų akademijos biblioteką, joje praleidau nemažai valandų, tačiau Respublikinė biblioteka daugelį metų išliko mano svarbiausioji. Man visada patiko šios bibliotekos atmosfera, čia galėdavau produktyviai dirbti: rašyti mokslinius darbus, rengtis konferencijoms. Todėl man visiškai natūralu yra tai, kad būtent Nacionalinei bibliotekai pasiūliau savo knygų kolekciją. Manau, kad atiduodu ją į geras rankas.
Su asmenine biblioteka skirtis sunku, neabejotinai. Ilgokai šį veiksmą atidėliojau, tačiau dabar, kai 2019 m. baigiau Europos Parlamente trečiąją kadenciją, pasiryžau šį darbą padaryti. Mano sukauptos knygos turi būti prieinamos tiems, kuriems jos šiandien reikalingesnės nei man.
Vienas knygas skolinamės iš bibliotekų, bičiulių, kitas įsigyjame kaip nuosavybę ir jos nugula namų lentynose. Kaip formavosi Jūsų asmeninė biblioteka? Kokiais kriterijais remiantis ji sudaryta, kurios srities knygų, kokių žanrų ir autorių leidinių sukaupėte daugiausia?
Manau, nenustebsite, jei pasakysiu, kad mano bibliotekoje daug knygų politikos, ekonomikos, saugumo ir gynybos, Europos integracijos, Europos Sąjungos politikos, žmogaus teisių temomis. Nemažą dalį sudaro Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – Seimo stenogramų sąsiuviniai, priimtų dokumentų rinkiniai, apimantys 1990–2000 metus. Tas dešimtmetis – ypatingas laikas, kai klojome atkurtos Lietuvos valstybės pamatus, be to, tai ir mano darbo Lietuvos parlamente dešimtmetis.
Beje, ar žinote, kuo svarbūs yra Seimo posėdžių stenogramų sąsiuviniai, tie, pirmieji, leisti 1992-aisiais ar kiek vėlesniais metais, kodėl juos saugojau tiek daug metų? Atsakymas paprastas – dėl jų autentiškumo. Esu pastebėjusi, kad kuo daugiau laiko praeina nuo konkretaus Seimo posėdžio ar pasitarimo, tuo mažiau autentiška yra skelbiama medžiaga, su kiekvienu nauju leidimu ji tampa, švelniai sakant, vis labiau padailinta. Joje nebelikę kartais ir labai reikšmingos autentikos; tai galioja visų pirma Seimo posėdžių stenogramoms. Taigi, jei būčiau Lietuvos istorijos, politikos ar ekonomikos studentė ar minėto laikotarpio tyrinėtoja, remčiausi tik tais kuo ankstesniais metais išleistais stenogramų sąsiuviniais bei dokumentų rinkiniais. Nors jie išspausdinti ant prasto popieriaus ir nepasižymi patrauklia išvaizda, užtai tekstai juose minimaliai „sušukuoti“.
Mano kolekcija – įvairi. Kuria linkme ji formavosi, lėmė mano interesai, pomėgiai, profesija ir pareigos. Nemažai knygų esu parsivežusi iš stažuočių užsienio universitetuose, pirmiausia – Džordžtauno universitete JAV, kur 1996 m. stažavausi Užsienio tarnybos mokykloje, Ateities lyderių programoje. Kita jauna moteris būtų parsivežusi kelis lagaminus gražių drabužių, o aš parskraidinau į Lietuvą didelę biblioteką. Nemažai tų knygų iš karto buvo išsinešiotos draugų – pamiršo jas grąžinti. Tarp jų buvo Francio Fukuyamos, kitų žinomų visuomenės procesus tyrinėjančių autorių knygos.
Asmeninėje bibliotekoje turiu ir šimtamečių knygų. Jos kol kas lieka mano namuose, tačiau ilgai netruksiu ir jas padovanoti Nacionalinei bibliotekai.
Kurios asmeninės bibliotekos knygos Jums yra brangiausios ir kodėl? Gal dėl jų įsigijimo istorijos, dėl žmonių, kurie jas dovanojo ir dedikavo Jums...
Neabejotinai tarp dovanotų knygų yra tokių, kurios yra ypač brangios. Pirmiausia tai – tos senosios knygos. Brangios ir tos, kurios man dedikuotos jų autorių – tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Sklaidant kiekvieną tokią knygą, skaitant dedikacijas, nori nenori sugrįžta prisiminimai apie knygą dovanojusį žmogų, rašytoją ar mokslininką, kartais – konkreti diena ir šalis, kokiomis aplinkybėmis, kur ir kada dovana man buvo įteikta. Kartais tai labai asmeniški, todėl itin brangūs prisiminimai.
Vis dėlto, nepaisydama to emocinio ryšio, pasiryžau skirtis su dalimi jų. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tomis knygomis turėjau pasidalinti gerokai anksčiau, tai turėjau padaryti jau prieš dešimtmetį. Būtent dėl to, kad tų knygų autoriai man yra svarbūs, turėjau anksčiau pasirūpinti, kad jų knygos taptų labiau prieinamos didesniam skaitančiosios visuomenės ratui. Juk knygos yra tam, kad žmonės jas skaitytų, kad jose rastų atsakymus į klausimus, naujų žinių, patirties, pasisemtų idėjų kūrybai, nesvarbu – mokslinei ar meninei.
Jūsų knygų kolekcijoje gausu lietuvių literatūros klasikų darbų. Regime Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, kitų rašytojų knygas. Ar turite mėgstamiausią lietuvių literatūros klasiką?
Ši mano asmeninės bibliotekos dalis atspindi tai, kokiomis nuotaikomis gyvenau būdama Vilniaus universiteto studentė, kas buvo svarbu mūsų jaunai šeimai. Abu su vyru, šviesaus atminimo Rimvydu Andrikiu, buvome „moksliukai“, literatūra buvo mudviejų hobis. Todėl, laisvėjant gyvenimui, su didele aistra kaupėme visą lietuvišką literatūrą: lietuvių klasikų raštus, to meto lietuvių autorių kūrybą, ypač tą, kurioje tarp eilučių rasdavome tai, ko troško širdis.
Sovietmečiu, Sąjūdžio metais toji literatūra turėjo ypatingą vertę. Iš savo nedidelių atlyginimų pirkdavome ne prabangius daiktus, o knygas. Mums knygos gal ir buvo toji prabanga, kurios siekėme. Todėl manau, kad mano biblioteka iki 1990-ųjų – tai to meto jaunų mokslininkų šeimos, ne tik besidominčios, bet ir aktyviai dalyvaujančios visuomenėje vykstančiuose procesuose bei įvykiuose, biblioteka.
Mano mėgstamiausi lietuvių rašytojai – Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Balys Sruoga, iš vėlesniųjų – Jonas Avyžius ir Kazys Saja (beje, abu kurį laiką buvo ir mano kolegomis Aukščiausiojoje Taryboje ir Seime). O iš poetų – Maironis ir Salomėja Nėris. Prisimenu, būdama ketverių, visą „Eglę žalčių karalienę“ mokėjau atmintinai – tokia nuostabiai graži toji poema man atrodė... O į Druskininkų vaikų darželį buvo atvykęs Lietuvos radijas padaryti neva ten esančio nepaprasto vaiko, dar nemokančio skaityti, bet deklamuojančio ilgiausias poemas, įrašo. Širdis drebėjo: ar tik neatims manęs iš tėvų ir neišveš į kokią specialią mokyklą...
Kurios užsienio autorių knygos Jums paliko giliausią įspūdį?
Užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai, išversti į lietuvių kalbą, – turtas visiems, kurie neskaito tų kūrinių originalo kalba, taip jie įgyja galimybę susipažinti su jais. Neprisimenu kokio nors vieno ypatingo užsienio autoriaus kūrinio palikto įspūdžio, nors jų neabejotinai buvo. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu – vis kitos aktualijos. Nors ir turiu knygų, prie kurių norisi grįžti vėl ir vėl.
Šių metų kovą minėjome reikšmingą įvykį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Jūsų perduodamoje kolekcijoje gausu leidinių apie Lietuvos istoriją, šalies kelią į laisvę, skaudžias tautos patirtis okupacijos metais. Ką Jums reiškia knygos apie laisvės kovas, tremtį, rezistenciją, nepriklausomybės aušrą? Greičiausiai šios knygos į Jūsų namus atkeliavo labai organiškai?
Tikrai taip. Užaugau tremtinės ir buvusio politinio kalinio šeimoje. Mano vaikystės, jaunystės metais tik namuose ar giminės suėjimuose būdavo atvirai kalbama apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje, sovietų okupaciją, tremtį, patirtus persekiojimus sugrįžus. Informacijos šaltiniai šiomis temomis – artimųjų prisiminimai ir pasakojimai, Vakarų radijo stotys, pogrindinė literatūra – pasiekdavo tėvų namus. Visa tai vaiko galvelėje ir širdelėje, matyt, įsirėžė visam laikui. Nenuostabu, kad, užaugusi tokioje šeimoje, su didele aistra kaupiau knygas apie okupaciją, tremtį, rezistenciją ir Lietuvos kančias. Dalis šių knygų rinkinių jau iškeliavo į Nacionalinę biblioteką, kita dalis tebegyvena mano namuose, laukia eilės būti perduota bibliotekai.
Visam gyvenimui atmintyje apsigyveno ir Mamos pasakojimai, kaip jai, mokinukei, į namus parsinešdavus grožinės literatūros knygų iš Merkinės gimnazijos bibliotekos, jos mama (mano Močiutė) su didžiausiu malonumu „pradingdavo“ su tomis knygomis ant pečiaus... Visi didelių namų rūpesčiai šalin – Mama skaito!.. Močiutė, kuri nemokėjo rašyti, bet mokėjo skaityti ir labai mėgo knygas, tokia liko visą gyvenimą ir tada, kai mus, anūkus, padėjo auginti. Ji skaitė kasdien, knygos jai visada buvo įdomu. Mama – taip pat: pogrindinė literatūra, kurią parsinešdavo, būdavo perskaitoma naktimis. Žodžiu, mes, šeimos moterys, visos buvome skaitytojos... Iš čia tikriausiai ir tas pomėgis bei jo rezultatas – didelė asmeninė biblioteka, kuria, sulaukusi šešiasdešimties, galiu pasidalinti su kitais.
Kuo Jūsų dovanojamos knygos galėtų būti naudingos Nacionalinės bibliotekos skaitytojams? Gal kolekcijoje yra retų, šiomis dienomis sunkiau pasiekiamų leidinių?
1920–1939 metais Lietuvoje išleistos knygos, kaip minėjau, kol kas lieka mano namuose. Tikiuosi, saugumo ir gynybos, žvalgybos ekspertai, taip pat politikos, tarptautinių santykių studijų studentai ras nemažai vertingų tekstų JAV nacionalinio gynybos universiteto leidyklos (National Defense University Press) išleistose knygose, kurių rinkinį perdaviau bibliotekai, o ekonomikos ir finansų specialybių studentai – žymių ekonomikos teoretikų ir praktikų, tokių kaip Jeffrey Sachso, Theodore’o Morano ir kitų, įžvalgų knygose anglų kalba. Kaip ir Vilniuje gimusio, o vėliau Mančesterio ir Kembridžo universitetų profesoriumi tapusio, žymaus sociologo Teodoro Shanino, politiko ir mąstytojo Vaclovo Havelo, politologo ir sociologo Zbignevo Brzezinskio, kitų įžymybių knygose.
Kalbėjosi Silvija Stankevičiūtė