Jūsų darbas Europos Parlamente šiemet buvo ypatingai įvertintas – buvote išrinkta geriausia ir gavote Metų europarlamentaro 2018 apdovanojimą tarptautinės prekybos srityje. Didžiuojamės, džiaugiamės kartu su Jumis ir sveikiname. Ką Jums, Lietuvos atstovei, reiškia šis apdovanojimas?
L. Andrikienė: Kasmet Briuselyje leidžiamo „Parlamento žurnalo“ iniciatyva vyksta Metų europarlamentarų rinkimai, jie vyko ir šiemet. Metų europarlamentaro apdovanojimai dažnai pristatomi kaip „Briuselio oskarai“. Pirmą kartą ne tik per 14 Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų, bet per visą Europos Sąjungos istoriją buvo pastebėtas ir įvertintas Lietuvos atstovo Europos Parlamente (EP) darbas bendrajam gėriui, Europos Sąjungos stiprinimui.
Finale dėl apdovanojimo varžiausi su Vokietijos atstovu, EP Tarptautinės prekybos komiteto pirmininku Berndu Lange ir Prancūzijos atstovu, vienos iš Prancūzijos delegacijų EP pirmininku Francku Proustu. Tai buvo rimti konkurentai. Teisėjų komisijoje, kuri įvertino europarlamentarų pasiekimus įvairiose srityse, nuo aplinkosaugos iki prekybos susitarimų, nuo skaitmeninių technologijų iki žemės ūkio, buvo ne tik „Parlamento žurnalo”, akylai stebinčio Europos Parlamento narių darbą ir jį analizuojančio, atstovai, bet ir verslo asociacijų, tarptautinių bankų, Europos miestų sąjungų ir savivaldos asociacijų, mokslinių tyrimų institutų, politikos ekspertų atstovai.
Šis apdovanojimas – tai labai rimtas mano darbo ir pastangų įvertinimas bei indėlis į Lietuvos vardo garsinimą.
Lietuvai, taip pat ir mūsų rajonui narystė ES akivaizdžiai yra naudinga. Tačiau rajono politikų tarpe, siekiant asmeninio populiarumo, šia tema dažnai spekuliuojama. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo jų teiginiai, kad ES lėšų naudojimas nesukuria pridėtinės vertės, kad ES lėšomis įgyvendinami viešųjų paslaugų projektai tik didina kainą paslaugų vartotojams, kad verta orientuotis tik į privačias vietinių verslininkų investicijas.
L. Andrikienė: Daug šiomis dienomis važinėju po Lietuvą, ir tikrai Lietuva niekada tokia graži nebuvo kaip dabar. Per 14 narystės ES metų padaryta labai daug. Labai dažnai ant rekonstruotų, sutvarkytų kultūros centrų, bendruomenių namų, ligoninių, universitetų ar mokyklų kabo lentelės, jog suremontuota, rekonstruota už ES lėšas. O kiek infrastruktūros sutvarkyta, kiek nutiesta ar išasfaltuota kelių, pastatyta valymo įrenginių – sunku net suskaičiuoti. Vien per šį finansinį laikotarpį, nuo 2014 iki 2020 metų, Lietuva iš Europos Sąjungos biudžeto gaus 13 milijardų eurų paramą, o mūsų įnašas į ES biudžetą bus nepilni 3 milijardai eurų. Gerai gyvename, ar ne: 1 eurą sumokame - daugiau nei 4 gauname. Ir šitos naudos nepastebime?!
Galėčiau į miltus sutrinti teiginį, kad „ES lėšų naudojimas nesukuria pridėtinės vertės“. Kas taip kalba, turėtų grįžti į mokyklos ar studijų suolą ir pagaliau sužinoti, išmokti, kas yra pridėtinė vertė. Žmogus, kuris taip kalba, yra arba negabus, arba tinginys, nes kalba niekus.
Ne paslaptis – būna ir taip, kad ES fondų lėšos panaudojamos neturint strateginio matymo. Neseniai lankiausi viename Lietuvos rajone, kur labai gražiai už ES lėšas rekonstruotos mokyklos. Tačiau kelios iš jų dar šiais metais bus uždarytos – nėra mokinių. Moderniai, gražiai rekonstruoti, išblizginti pastatai lieka tušti, kam juos panaudoti – galvosūkis rajono vadovams. Kitur renovuota, sutvarkyta ligoninė ir jos chirurugijos skyrius, bet jau keleri metai, kaip jis uždarytas – rajono ligoninei neleista teikti tokių paslaugų, per brangu išlaikyti tą skyrių. Ir vėl ES lėšos panaudotos, negalvojant apie ateitį. Šie ir panašūs žingsniai nepadaryti tyčia, tiesiog nesitikėta tokios galingos emigracijos bangos, bet rezultatas prastas, nes tie pinigai, investicijos galėjo būti panaudotos tikslingiau, galvojant apie naudą, grąžą, kurią turėtų duoti ateityje. Be to, liko nefinansuoti tie objektai ir projektai, kurie būtų teikę didesnę naudą ilgesnius metus, paramos negavo kažkas, kam toji parama gal buvo gyvybiškai reikalinga.
Esate Šv. Jokūbo kelio projekto iniciatorė ir įgyvendintoja. Nors Lazdijai neturi nė vieno iš tų 32 Šv. Jokūbo kelio lankytinų objektų, kurie yra patvirtini Vyriausybės nutarimu, tačiau Šv. Jokūbo kelio atkarpą per savo rajoną jau esame paženklinę. Beje, vieni pirmųjų Lietuvoje. Kaip manote, ar bus populiarus šis piligriminis maršrutas?
L. Andrikienė: Šv. Jokūbo kelias jau dabar daugelyje Europos valstybių yra labai populiarus. Jis tapo ir mano gyvenimo dalimi. Santjago de Kompostelos deklaracija, kuriuo Šv. Jokūbo kelias buvo pripažintas pirmuoju ir seniausiuoju Europos kultūros keliu, Europos Tarybos buvo paskelbta prieš 30 metų, ir mes Lietuvoje šį jubiliejų iškilmingai paminėjome Vilniuje pernai lapkričio pradžioje.
Šv. Jokūbo kelius Lietuvoje tiesiame, žymime dirbdami išvien su Lietuvos vyskupų konferencija ir Lietuvos Vyriausybe, Šv. Jokūbo kelių globėjas – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Vyriausybės nutarimas, apie kurį kalbate, gali būti papildytas, tam ateina laikas – juk jau dveji metai praėjo nuo jo priėmimo. Neabejoju, kad jame atsiras ir Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esančios šventovės, kiti lankytini objektai.
Labai džiaugiuosi, kad vienas iš lietuviškųjų Šv. Jokūbo kelių – Kauno kelias, kuriame yra ir Lazdijai, jau baigiamas žymėti specialiais ženklais. Džiaugiuosi, kad Lazdijų jaunimas, gimnazistai dalyvauja kasmetinėse tradicinėse Šv. Jokūbo kelio jaunųjų ambasadorių estafetėse. Žinau, kad internete jau paskelbtas pirmasis tarptautinis piligrimų žygis į Lietuvą, jiems pasiūlytas maršrutas driekiasi per Lazdijų r. savivaldybės teritoriją. Svetingai priimkite piligrimus, dzūkai: jūs būsite Lietuvos ambasadoriai, pagal jus piligrimai iš užsienio valstybių spręs apie visą Lietuvą.
Mes gyvename technologijų dominuojamame pasaulyje, informacija lengvai pasiekiama, mūsų gyvenime, aplinkoje daugėja už žmones darbą atliekančių robotų, bet vien informacija, aukštosios technologijos nepadaro žmonių laimingais. Dabar, dar labiau nei anksčiau, reikia dvasią maitinančių ir stiprinančių dalykų. Piligrimystė yra viena iš jų ir todėl ji išgyvena renesansą, atgimimą. Be to, siekis įsisavinti naujas technologijas puikiai dera su troškimu atrasti ir pažinti Dievą, sustiprinti savo tikėjimą, pažinti Europą, jos valstybes ir tautas per krikščioniškąsias mūsų visų, europiečių, šaknis. Nepamirškite: krikščionys tapo labiausiai persekiojama religine grupe pasaulyje, ir mes turime apginti savo vertybes, gyvenimo būdą, turime stiprinti savo tikėjimą visais įmanomais būdais.
Tiesą pasakius, Europą ir Europos Sąjungą galima apibūdinti labai trumpai: Europa – tai graikų kultūra, romėnų teisė ir vienas Dievas. Atimk iš Europos bent vieną iš šių dalių, ir tai, kas liko, bus jau ne Europa. Šv. Jokūbo kelias – Europos atvaizdas, neveltui jis vadinamas seniausiuoju Europos kultūros keliu, ilgiausiąja Europos gatve. Per visas ES valstybes driekiasi Šv. Jokūbo piligrimų keliai, tik esame pačioje tų kelių šiaurėje, nei Latvijoje, nei Estijoje tų kelių dar nėra. O apskritai kalbant tai mes visi esame tik keleiviai, visas mūsų gyvenimas – (tik)ėjimas. Eidami gyvenimo, kaip ir Šv. Jokūbo keliu sutinkame įvairiomis kalbomis kalbančius žmones, juo einančius,susipažįstame, susidraugaujame. Iš čia gimsta ir krikščioniškosios vertybės – meilė, atleidimas, atjauta, solidarumas – visa tai, ant ko pastatyta visa mūsų Europos Sąjunga. Ne bendra piniginė yra ES pamatas, jos pamatas – krikščionybė ir krikšęioniškosios vertybės – stiprinkime mūsų namų pamatus.
Priminsiu, kad Lietuvoje Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija buvo įkurta 2016 m. gegužės 31 dieną. Tada asociacijos steigimo sutartį pasirašė 9 savivaldybių merai arba jų įgalioti vicemerai, tarp jų – ir Lazdijų rajono savivaldybės atstovas G. Salatka. Lietuvos asociacija tapo Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos visaverte nare, lietuviškieji Šv. Jokūbo keliai yra pripažinti tarptautiniu lygiu, sertifikuoti Europos kultūros kelių instituto. Tai paminėjusi žinau: lietuviai Šv. Jokūbo kelių gyvybingumu patikės tik tuomet, kai pamatys jais einančius piligrimus – daug piligrimų, ypač užsieniečių. Tą laiką savo darbais, pastangomis siekiame priartinti.
Gegužės 1-ąją sukako 14 metų nuo Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios. Per tuos metus mūsų valstybėje įvyko nemažai pasikeitimų. Kaip vertinate Lietuvos pasiekimus?
L. Andrikienė: Nusilpus Sovietų Sąjungai, lietuviai pasinaudojo istorine galimybe atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ta galimybė buvo išnaudota tobulai. Matome, kas vyksta ten, kur toji galimybė nebuvo išnaudota – Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Armėnijoje ir kitur. Patys svarbiausi įvykiai po Nepriklausomybės atkūrimo – Lietuvos narystė ES ir NATO. Tai iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją Europoje – Lietuva kartu su kitomis Baltijos regiono valstybėmis atsidūrė Vakarų pasaulio erdvėje. Lietuva dabar yra daug saugesnė nei kada nors naujausioje istorijoje – vargu ar kas nors ryšis okupuoti NATO valstybę ar atplėšti dalį jos teritorijos. Narystė Europos Sąjungoje labai stipriai paskatino Lietuvos ūkio plėtrą. Be ES paramos Lietuva tikrai nebūtų pasiekusi tokio išsivystymo lygio, kokį esame pasiekę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad įsijungdama į šias dvi valstybių sąjungas Lietuva privalėjo pakeisti savo įstatymus arba priimti naujus, kurie atitiktų ES ir NATO normas.
Esame civilizuotos Europos dalis, ne kokia nors “pilkoji zona”, Rusijos “artimasis užsienis”, ar kokios nors kremlinės Eurazijos sąjungos dalis. Esu dėkinga kiekvienam, mano mylimiems dzūkams – ypatingai, kad svarbiausiais mūsų naujosios istorijos momentais, lemtingomis dienomis nepadarėme klaidų priimdami sprendimus, kad buvome vieningi ir atsispyrėme vienų vilionėms, o kitų gąsdinimams. Kalbu apie tuos, kurie trukdė, visomis priemonėmis bandė pasiekti, kad Lietuva netaptų nei Europos Sąjungos, nei NATO nare.
Mes, lietuviai, visada norėjome ir siekėme gražiai sugyventi su kaimynais, bet ne bet kokia kaina. Kaip sako Dzūkijos kaime, nesakysime, kad šiltas lietus lyja, jei kuris piktavalis mums ant galvos dergia. Geriems santykiams su kaimynais reikalingas abiejų pusių noras ir valia, vaizdingai pasakius – tango sušokti reikalingi du. Todėl kol vienas partneris elgiasi civilizuotai ir pagal taisykles, o kitas – turiu galvoje Kremlių – visiems aplinkiniams kaimynams dantis daužo, atiminėja jų žemes, okupuoja jų teritorijas, nuodija žmones, prievartauja, kad su juo, o ne su kitais draugautų – apie kokią draugystę su tokiu galima kalbėti, kokį politinį tango sušokti?! Su banditu ir prievartautoju kalba viena: jokių draugysčių, atvirkščiai: sankcijos ir izoliacija. Kol nesusitvarkys ir nepakeis savo elgesio.
Baigdama linkiu: būk graži ir turtinga, Dzūkija! Linkiu asmeninės sėkmės visiems, kurie skaitysite šiuos mano žodžius.