Skip to main content

„Lietuvos žinios“: Lietuva nesuvokia Kinijos keliamos grėsmės

|   Straipsniai

Interviu su Europarlamentare dr. Laima Andrikiene
2019-02-12

Kinijos suaktyvėjimas Vakaruose kelia vis didesnę įtampą. Tuo metu Lietuva viešai deklaruoja siekį tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą ir atveria kinams Klaipėdos uostą bei geležinkelius, nors šalies žvalgybos tarnybos atkreipia dėmesį į galimą grėsmę nacionaliniam saugumui.

Lietuvos žinios: Koks yra Europos Parlamento narių požiūris į aktyvesnį ir agresyvesnį Kinijos elgesį Vakaruose? Ar galėtumėt apibendrinti vyraujančius požiūrius?

Laima Andrikienė: Aktyvumas yra gerai, tačiau niekam Europoje ar Europos Parlamente negali patikti agresyvi Kinija. Kairieji, komunistai linkę užtarti Kiniją – ko stebėtis, ideologiškai jie ir Kinijos valdžia priklauso tai pačiai šeimai, tačiau to Europos Parlamente nėra daug.

Štai pastarojoje EP plenarinėje sesijoje kalbėjome apie Taivaną, KLR ir Taivano santykius. Santykiai tarp Kinijos Respublikos Taivane ir Kinijos Liaudies Respublikos niekada nebuvo paprasti, tačiau iki šiol didesnių nesusipratimų išvengta. Šių metų sausio 2 d. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pareiškė, kad atėjo laikas išspręsti Taivano klausimą, Taivanas turįs būti prijungtas prie KLR, ir tam gali būti panaudota karinė jėga. Kinijos kariuomenė paraginta būti viskam pasirengusi. Galima įsivaizduoti 23 milijonų taivaniečių nuotaikas, girdint tokius pareiškimus.

EP debatuose kolegos europarlamentarai iš skirtingų politinių šeimų labai aiškiai pasisakėme, kad tokie bauginimai, grasinimas panaudoti karinę jėgą yra visiškai nepriimtini, kad vienintelis bet kokių nesutarimų sprendimo būdas yra derybos. Kinija pastaruosius kelerius metus žiauriai provokuoja Taivaną, pažeisdama jo oro erdvę ir pan. Niekuo nesiskiriantis elgesys nuo to, ką sau leidžia Rusija mūsų regione. Taivano diplomatai Briuselyje ne veltui dalyvauja renginiuose, skirtuose Ukrainai, ypač Rytų Ukrainai ir Krymui, nes Kinijos elgesys ir metodai vis labiau panašėja į Rusijos veikimą.

Kinijos veikimas Europoje neabejotinai agresyvėja. Štai Rusijos ir Kinijos karinės pratybos Baltijos jūroje 2017 metais – mūsų nestebina, ką kinai čia, mūsų pašonėje, veikia?

Kita vertus, aiškiai pastebima, kad kinai skverbiasi į tuos ES valstybių ūkio sektorius, nuo kurių išsivystymo priklausys valstybių konkurencingumas kelis dešimtmečius į priekį. Aukštosios technologijos jiems labai rūpi. Kaip ir energetika, komunikacijos, kai kurie kiti sektoriai. Europos Parlamentas tai mato, analizuoja, vertina ir rengia rekomendacijas, kokių priemonių ES turėtų imtis, kad mūsų interesų neatitinkantis, mūsų nepageidaujamas Kinijos veikimas būtų sustabdytas.

LŽ: Kiek reali grėsmė, jog komunistinė ir vis labiau totalitarinė Kinija per investicijas Europoje siekia įgyti vidaus politikos svertų?

LA: Kinija neslepia savo ambicijų ir tikslų, ir ne tik Europoje. Jos lyderiai praėjusių metų gegužę vykusiame Kinijos kompartijos suvažiavime atvirai paskelbė strateginį tikslą – iki 2050 metų tapti dominuojančia pasaulio jėga. Vėliau terminas buvo sutrumpintas – tų tikslų planuojama pasiekti iki 2030-ųjų… Dominuojanti, nes Kinija turės daugiausiai gyventojų, didžiausią kariuomenę ir galingiausią ekonomiką.

Kodėl kinai taip elgiasi, kodėl jie siekia dominuoti? Atsakymas – Kinijai nepatinka liberali pasaulio tvarka, susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio karo. Augant šios valstybės ekonominei galiai, auga ir jos politinės ambicijos. Kinijos netenkina jos vaidmuo, svoris, įtaka pasaulyje, ji nori būti ta, kuri diktuoja pasaulio madas.

2013 metais Kinijos prezidento ir kompartijos lyderio Xi Jinpingo paskelbta Šilko kelio – ekonominio diržo (OBOR) strategija – vienas iš svarbių instrumentų siekiant šių tikslų. OBOR – ekonominės ekspansijos strategija, sukurta Kinijos karo ir saugumo žinybose, jos tikslas – pasaulio „deatlantizacija”, JAV vaidmens pasaulyje sumažinimas. O čia kaip tik prezidentu išrenkamas D. Trumpas su jo „America First” politika, kuris linkęs daug mažiau dėmesio skirti užsienio politikai, JAV dalyvavimui pasauliniuose procesuose ir koncentruotis į JAV vidaus problemas. Savanoriškas vaidmens pasaulinėje arenoje mažinimas reikš viena: toji vieta tuščia nebus, ją užims kiti. Ir jau dabar aišku, kas pareiškė labai rimtas pretenzijas į tą vietą.

Kinijai naudinga ir silpna, susipriešinusi, išsivaikščiojanti Europos Sąjunga, nukirstais ar bent jau rimtai pažeistais ryšiais su JAV. Kai D. Trumpas, vos pradėjęs eiti prezidento pareigas, sustabdė de facto baigtas derybas dėl laisvosios prekybos sutarties tarp JAV ir ES (TTIP), katučių sutartinai plojo abi – ir Kinija, ir Rusija.

LŽ: Šiame kontekste Europa turėtų taikyti Kinijos investicijų sulaikymo strategiją ar apsiriboti griežtesniu konkrečių įmonių vertinimu?

LA: Europos Parlamentas jau išreiškė savo poziciją – ES lygiu turi veikti tiesioginių užsienio investicijų (TUI) patikros mechanizmas. Pavojinga, kad tik 13 iš 28 ES valstybių narių turi tokius mechanizmus, veikiančius nacionaliniame lygmenyje. Mes, Lietuva, esame viena iš tų 13, beje, mūsų TUI patikros mechanizmas – vienas griežčiausių. Mes žinome, kodėl tokį mechanizmą turime – norime užkardyti nepageidaujamas Rusijos investicijas į strategiškai svarbius, su mūsų valstybės saugumu susijusius sektorius ir įmones. Naivumu galima pavadinti tai, kad kinai iki šiol į mūsų radarą nepateko. Ir Europos Parlamentas, ir Europos Komisija veikiame taip, kad iki šio EP kadencijos pabaigos TUI patikros mechanizmas visos ES lygiu būtų įteisintas ir veiktų.

Minėtas mechanizmas reiškia, kad visose šalyse turi būti tikrinamos užsienio investicijos į tokius sektorius kaip energetika, komunikacijos, transportas (jūrų ir oro uostai, geležinkeliai) ir medijos. Ir ne tik: informacija turi būti keičiamasi tarp ES valstybių narių ir su Europos Komisija. Potencialūs investuotojai žinos, kad remiantis tikrinimo rezultatais jiems gali būti pasakyta ne.

Jei Europos Komisija ir Europos Parlamentas dėl patikros mechanizmo būtinumo yra vieningi, to nepasakysi apie valstybes nares. Kai kurios jų, ypač pietinės ES narės, kur Kinijos investicijos jau yra ženklios, taryboje jau dabar kalba Kinijos balsu, akivaizdžiai atstovaudamos ir Kinijos interesams. Kitaip sakant, Kinija jau yra ES viduje, ji jau yra tapusi mūsų vidaus jėga. Tai yra labai pavojinga tendencija.

LŽ: Kaip, jūsų nuomone, Europa turėtų plėtoti ekonominius santykius su Kinija, vykstant JAV ir Kinijos prekybos karui? Gal tai šansas Europai?

LA: Europos Sąjungos politika Kinijos atžvilgiu visada buvo ir yra atvira, geranoriška ir nuosekli. Iki šiolei kinai galėjo investuoti ES valstybėse kada tik panorėję ir kur tik panorėję. Tačiau mūsų atžvilgiu jie taip nesielgia, kaip tik atvirkščiai: potencialiems Europos investuotojams biurokratinių kliūčių ne mažėja, o daugėja. Tai reiškia, kad nesilaikoma abipusiškumo principo, o mes, ES, to teisėtai reikalaujame iš visų savo prekybos partnerių. Kinijos politikos rezultatas – Europos investicijų toje šalyje mažėja.

Kinai bevelija žaisti pagal savo taisykles, dažnai – ir visai be taisyklių. Kinijos valstybinė pramoninė žvalgyba, apskritai žvalgyba veikia visur pasaulyje, Europa ar Lietuva – ne išimtis. Ne vienas verslininkas Lietuvoje man yra pasakojęs apie įmonėje aptiktą kiną, kuris negali paaiškinti, ką jis ten veikia.

Galiu tik apgailestauti, kad bet kokiu klausimu, kai klausiama apie JAV, pirmoji reakcija yra nežinomybė. Turime neprognozuojamą Baltųjų rūmų šeimininką, kuris tai skelbia prekybos karus, tai paliaubas ar karo pradžios atidėjimus. Ir ne tik Kinijai, Europos Sąjungai taip pat. Grasindamas prekybos karu reikalauja persiderėti dėl prekybos taisyklių, įveda didelius importo muitų tarifus Europoje gaminamam plienui ir aliuminiui, o į pasiūlymus nesivelti į karą, kuriame laimėtojų nebus, o sėsti prie stalo ir derėtis, atsakymas po ilgų įkalbinėjimų yra teigiamas, tačiau laikas bėga, o derybos nevyksta. Todėl neklauskite manęs apie JAV, vienas Dievas žino, ko iš Vašingtono tikėtis.

LŽ: Ar, jūsų nuomone, akcentuodami Rusijos keliamą grėsmę, Lietuvos politikai ir verslininkai suvokia Kinijos keliamas įtampas?

LA: Visiškai nesuvokia. Absoliuti dauguma mato tik Rusiją. Daugelis Lietuvoje vis dar mano, kad milžiniška Kinija mažutės Lietuvos, prie Baltijos jūros prisiglaudusios, ir per binoklį neįžiūri. O Kinija mus ne tik įžiūri: mano minėtos OBOR strategijos prieduose esančiuose žemėlapiuose vienas iš šešių transporto koridorių baigiasi Klaipėdos jūrų uoste. Mūsų jūrų uostas yra taikinys ir tikslas.

Dar vienas iš minėtų šešių koridorių baigėsi Graikijos Pirėjo uoste, kuris šiandien jau vadintinas kinų uostu Pirėjumi. Prieš kelerius metus Kinijos valstybinė Cosco kompanija tapo jo savininke, su visomis pasekmėmis.

Pabrėžiu: jei kas manote, kad kinai ateis su investicijomis ir sukurs mums darbo vietas, žinokite – taip nebus. Kinai ateina su investicijomis, technologijomis ir savo darbo jėga. Kelias dešimtis vietinių palieka dirbti administracijoje, jie reikalingi tam, kad padėtų susikalbėti su tos valstybės ir vietine valdžia, tačiau visi kiti darbuotojai – kinai.

Prisimenu praėjusiais metais Lietuvos pramonininkų konfederacijos surengtą pasitarimą dėl Kinijos OBOR strategijos Vilniuje, dalyvaujant Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos, Europos Komisijos atstovams. Aš atstovavau Europos Parlamentui. Prisimenu, kaip po mano pasisakymo Klaipėdos jūrų uosto atstovas bandė aiškinti, koks naudingas kinų atėjimas Pirėjo uostui, kaip jame padaugėjo krovinių. Tik jis nežinojo, kad graikams darbo tame uoste nebeliko, kaip jau minėjau, tik kelios dešimtys graikų palikti dirbti administracijoje, absoliuti dauguma darbo vietų užimtos kinų darbininkų. Supratau, kad Klaipėdos jūrų uostas, bent jau tas jų atstovas, kuris dalyvavo renginyje, jokių pavojų neįžvelgia.

Nuo 2015 metų rašau ir kalbu apie OBOR strategiją. Kinai į mano kalbėjimą reaguoja, Lietuvos valdžia – ne. Jie vis dar važinėja į Kinijos sukurto formato Rytų ir Vidurio Europai 16 + 1 susitikimus, pradedant mūsų premjeru ir baigiant ministrais. Grįžta iš ten laimingi ir patenkinti, sulaukę „pasitikėjimo” kurti fintech platformas, patys pasisiūlo būti Kinijos vartais į Europą. Žiūriu į visa tai ir telieka apgailestauti dėl tokio trumparegiškumo, pasekmių nesuvokimo.

Kai per susitikimus su žmonėmis Lietuvoje apie tai kalbu – o kalbu ir aiškinu apie tai tikrai daug, dažname susitikime reakcija būna tokia: ponia Laima, o kodėl jūs viena apie tai kalbate? Kodėl kiti valdžios žmonės tyli – nemato, nesupranta, neįvertina? Galiu tik džiaugtis, kad VSD savo metinėje ataskaitoje pagaliau be užuolankų įvardijo Kinijos keliamus pavojus.

LŽ: Gal Lietuvai reikėtų atsargiau vertinti Kinijos valstybinio kapitalo įmonių siekius investuoti į Klaipėdos uostą ir finansinių technologijų sektorių?

LA: Ne tas žodis – atsargiau. Mes turime būti ypatingai atidūs. Mes norime investicijų, bet ne bet kokia kaina. Valstybinės įmonės – tiesioginis Kinijos valdžios ir jos politikos įgyvendinimo įrankis. Puikiai žinau, kaip elgiasi kinai Klaipėdoje: jiems reikia teritorijos. Kinams nereikia mūsų dalyvavimo, kofinansavimo, mūsų technologijų ir net darbo jėgos. Jie viską atsiveš ir viską pasidarys patys. Jei turėtume penkis uostus ir vienas atitektų kinams, nebūtų taip pavojinga, tačiau mes teturime vieną Klaipėdos jūrų uostą, kuris yra mūsų strateginis objektas, susijęs su mūsų valstybės saugumu. Jis yra ir turi likti Lietuvos uostu.

Aš pažymėjau, kad vienas sektorių, kur reikia tikrinti investicijas iš Kinijos ir jas užkardyti, yra medijos, tai yra spauda. Ar daug kas Lietuvoje žino, kad populiariausias komercinis radijas – radijas „Kelyje” – jau priklauso kinams? Norime dar vieno Pervyj baltyjskyj – turėsime, ir ne vieną, ilgai laukti neteks. Leiskime kinams žinoti, kur jų dalyvavimas yra nepageidaujamas, nes mūsų valstybės saugumas mums yra prioritetas Nr. 1.

LŽ: Kokia mintis jums kelia dabartinės Kinijos palyginimas su praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio nacių Vokietija bei jos kone neišvengiamu virsmu į hipernacionalinę valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis? Tai reali perspektyva ar per aštriai D. Trumpo artimo bendražygio ir buvusio Baltųjų rūmų vyriausiojo stratego pasakyta?

LA: Na, tie epitetai priklauso žmogui, kuris dabar blaškosi Europoje ir siekia suvienyti kraštutinius kairiuosius su kraštutiniais dešiniaisiais prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Jam reikia chaoso Europoje, jo tikslas – kad populistai taptų viena didžiausių frakcijų Europos Parlamente, kad ES apskritai neliktų. Brexitu jis nelinkęs pasitenkinti, to maža tiems, kurių naudai jis veikia.

Ar Kinijai pavyks įgyvendinti ambicingus planus iki 2030 ar 2050 metų, priklauso nuo mūsų visų. Kad Kinija, atleiskite už žodį, atkąs Europos gabalą – jau aišku, tai jau vyksta. Pasinaudojus sudėtinga finansine Graikijos padėtimi paimtas Pirėjo uostas. Lygiai taip pasinaudojus sudėtinga Portugalijos finansine padėtimi vėlgi Kinijos valstybinė kompanija palyginti pigiai įsigijo visą Portugalijos elektros energijos gamybos ir paskirstymo sistemą. Ar galite įsivaizduoti, kad Lietuvos elektros energijos ir paskirstymo sistemos savininku būtų Kinijos valstybinė kompanija?! Praėjusių metų pabaigoje Kinijos prezidentas apsilankė Portugalijoje, nes rūpi dar vienas objektas – jūrų uostas. Tokius procesus stebime visoje Europos Sąjungoje, ir ne tik ES, bet ir kitur pasaulyje – Vidurinėje Azijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje.

Mūsų misija – suvokti Kinijos tikslus, įvertinti jų pasekmes ir maksimaliai užkardyti Kinijos veiksmus, kurie gali pakenkti Lietuvos ar visos ES interesams. Matome Rusiją, suvokiame jos grėsmę – matykime ir Kiniją bei iš jos veikimo kylančius pavojus. Rezultatas priklauso ir nuo visos ES laikysenos, taip pat JAV politikos.

 

www.lzinios.lt/Ekonomika/lietuva-nesuvokia-kinijos-keliamos-gresmes/281785