Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
Šiomis dienomis pasaulio spaudoje netrūksta komentarų apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir pirmosios ponios Brigitte vizitą Vašingtone. Prezidentai glebėsčiuojasi, bučiuojasi, vaikšto susikibę už rankų ir atrodo labai patenkinti savimi ir vienas kitu bei judviejų duetu. Pasaulis kikena, vieni peikia, kiti giria. Gražu... Ponios irgi neatsilieka - super stilingos ir žavingos, šypsodamosi kantriai laukia, kol vyrai vienas kitam išsakys komplimentus, tarp jų ir, pavyzdžiui, tokius, kad „jis (LLA – Emmanuelis Macronas) yra tobulas“. Pirmoji vakarienė – romantiškoji, Mount Vernone, pirmojo JAV prezidento George Vašingtono namuose, antroji – oficiali, valstybės vardu, Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant kelioms dešimtims milijardierių. Pasak JAV viceprezidento M. Pence, kvapą gniaužianti vakarienė Baltuosiuose rūmuose. Tik štai Prancūzijos spauda labai santūriai aprašo Prancūzijos prezidento vizitą. Pavyduoliai, ne kitaip. Tačiau tautai yra kur atsigriebti: internetas pilnas vaizdų ir nuotraukų - tik žiūrėk. Ir komentuok: Melania balta skrybėle pasipuošė siųsdama žinią, kad... Donaldas vėl bandė Melanią paimti už rankos, o ji neleido – ką tai galėtų reikšti? Ir taip toliau.
Šiandien, kai rašau šį komentarą – paskutinioji vizito diena. Kol kas į viešąją erdvę paleista tik viena rimtesnė informacija – E. Macronas pritaria, kad sutartis su Iranu dėl branduolinės programos galėtų būti suderėta iš naujo, tiksliau - reikia naujos sutarties, fiksuojančios naujas realijas. Labai diplomatiškas elgesys: nepeikia ES ir JAV prieš kelerius pasiekto susitarimo su Iranu, bet randa būdą, kaip tą sutartį pagerinti – yra poreikis atspindėti naujas realijas.
Tiesa, buvo ir antroji žinia, JAV prezidento pasakyta: dėl prekybos JAV geriau norėtų derėtis su Prancūzija atskirai, o ne su visa Europos Sąjunga. Nieko nauja – D. Trumpas ir prieš prezidento rinkimus, ir po jų kartojo, kad Brexit‘as yra gerai, kad ES elgiasi blogai, todėl derybos dėl laisvosios prekybos susitarimo tarp ES ir JAV turi būti nutrauktos (taip ir buvo padaryta vos jam tapus prezidentu). JAV prezidentas akivaizdžiai ignoruoja faktą, kad Europos Sąjungos narės, taip pat ir Prancūzija, neturi kompetencijos derėtis dėl prekybos klausimų su jokia trečiąja šalimi, taip pat ir JAV, užsienio prekyba – išimtinai Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencija.
Ar stebint visa tai reikėtų manyti, kad E. Macronas yra naivus politikas, lengvai pasiduodantis pigiems komplimentams ir jau įtikėjęs beveik galįs būti mesiju, Europos, tiksliau – Europos Sąjungos išgelbėtoju? Tikrai ne, tikrai ne naivus, greičiau atvirkščiai – analizuojantis ir nesiskundžiantis logikos stygiumi. Kad E. Macronas esąs gal būt paskutinioji Europos Sąjungos viltis, pareiškė mano kolega (vis dar!) Europos Parlamente Nigel‘as Farage, buvęs Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis, buvęs Brexit variklis ir veidas. N. Farage kartu su kitų EP frakcijų lyderiais buvo pakviestas pietų su E. Macronu Strasbūre, po pastarojo kalbos Europos Parlamente, ten ir turėjo progos trumpai pabendrauti su Prancūzijos prezidentu. Taigi, koks yra E. Macronas, ko galime tikėtis iš jo?
E. Macrono kalba Europos Parlamente
Balandžio 17-oji buvo ypatinga diena Europos Parlamente: daugiau nei dvi valandas Prancūzijos prezidentas E. Macronas praleido EP plenarinėje sesijoje. Jo kalba, europarlamentarų klausimai ir pasisakymai, pabaigoje E. Macrono atsakymai į klausimus. Ši kalba – akivaizdi paraiška lyderystei Europos Sąjungoje. Aš noriu, – sako E. Macronas, – nes ilgametė de facto ES lyderė A. Merkel traukiasi, o kitų potencialių lyderių (Italijoje, Ispanijoje, Danijoje, Lenkijoje ir t.t.) nėra. Telieka atsakyti į klausimą – ar gali? Ar jaunasis Prancūzijos prezidentas gali būti ES lyderiu? Jis, nepriklausantis jokiai tradicinei – krikščionių demokratų, socialdemokratų, liberalų, žaliųjų ar kuriai kitai – partijai; prezidento rinkimams subūręs judėjimą, kurio nariai ir rėmėjai po jo pergalės antrajame prezidento rinkimų ture prieš ekstremistę Marine Le Pen sugebėjo mobilizuotis ir laimėti rinkimus į Prancūzijos parlamentą, kairiuosius pasiųsdamas į visišką nokdauną, o centro dešinę privertęs pripažinti pralaimėjimą – ar ši atsakomybė ne per sunki jo pečiams?
E. Macronas – neabejotinai charizmatiškas, parlamente besijaučiantis kaip žuvis vandenyje, neieškantis žodžio kišenėje, jautrus, taiklus ir drąsus. Tokį E. Macroną įsiminė visi, dalyvavę posėdyje arba stebėję jį TV transliacijos metu. Abejingų jis nepaliko, tačiau akivaizdu: E. Macrono šalininkų gretos Europos Parlamente labai ženkliai išaugo. Macronomanijos apraiškų jau galima matyti. Ir paradoksų: politikas patiko ir eurofederalistams, ir euroskeptikams.
E. Macronas - ko tikėtis?
Daugelis E. Macrono kalbą Europos Parlamente vadina revoliucine. Ir tikro europiečio Prancūzijos prezidento kalba. Kodėl? – Nes niekas neprisimena Prancūzijos prezidento, kalbančio apie Europos suverenitetą! Ne apie Prancūzijos suverenitetą, o Europos suverenitetą! Prancūzijoje jau seniai Europos suverenitetas yra beveik tabu, siūlyti deleguoti daugiau galių Europos Sąjungai ilgą laiką buvo nepriimtina. Ir štai – naujos mados, nauji vėjai ir svarbiausia, kad tai sako Prancūzijos prezidentas ir jo kalbėjimas priimamas teigiamai.
Kai nacionalinės valstybės yra per silpnos susidoroti su iššūkiais, pradedant saugumu, migracija, prekyba ir baigiant klimato kaita bei skaitmenine ekonomika, akivaizdu, kad Europos Sąjunga turi įgyti naujų galių. Kaip ekonominė, pinigų, muitų ir kt. sąjunga Europos Sąjunga turi tapti tvirta politine sąjunga, sako E. Macronas. Todėl jis siūlo transnacionalinius kandidatų Europos Parlamento rinkimams sąrašus, kuriuose būtų įrašyti įvairių ES valstybių atstovai. Anksčiau prieštaravęs, dabar jis sutinka ir su idėja, kad sąrašo priekyje būtų įrašytas asmuo - tos politinės jėgos kandidatas į Europos Komisijos vadovo postą.
E. Macronas gali imtis ir iki šiol negirdėtų iniciatyvų. Viena jų – Jungtinių Tautų Saugumo tarybos pertvarka, tiksliau – Europos Sąjungos atstovavimo joje pokyčiai. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Europos Sąjungos, Prancūzija liks vienintelė ES valstybė – nuolatinė Saugumo tarybos narė (su veto teise). E. Macronas gali pasiūlyti tą teisę perleisti Europos Sąjungai. O tai reikštų, kad JT Saugumo taryboje balsuotų Europos Sąjunga, kurios pozicija būtų suformuota, dalyvaujant visoms ES valstybėms narėms: jei įmanoma – bendru sutarimu, jei ne - kvalifikuotos daugumos balsais. Suprantama, kad to balso – ES balso – svoris JT Saugumo taryboje būtų nepalyginamai didesnis nei vienos Prancūzijos.
Dar viena iniciatyva, kurios galima laukti iš E. Macrono – tai eurozonos stiprinimas. Manau, kad keleriems metams praėjus po Brexit visos ES valstybės narės bus eurozonos narės. Net ir Danija su krona ar Lenkija su zlotu, nes pastarųjų valiutos bus „pririštos“ prie euro. Todėl mums nereikia dabar kai kurių siūlomo eurozonos biudžeto, mums reikia tinkamo, gerai sutvarkyto ir efektyviai naudojamo Europos Sąjungos biudžeto.
E. Macronas atvirai kalbėjo ir apie „kelių greičių“ Europą. Apie tai, kad de facto kelių greičių Europa seniai yra mūsų realybė: ne visos ES valstybės narės turi eurą, ne visos priklauso Šengeno zonai, ne visos parėmė Europos prokuroro institucijos įkūrimą, ne visos dalyvauja PESCO – glaudesniame bendradarbiavime gynybos srityje ir t. t. Ir visur reikia ilgai lauktų sprendimų, pirmiausia – siekiant daugiau solidarumo ES viduje ir išorėje.
Kalboje, pasakytoje Europos Parlamente, E. Macronas daug dėmesio skyrė saugumui ir gynybai, tarptautinei prekybai bei klimato kaitai. Kalbant apie saugumą ir gynybą, Europos gynybos fondas ir PESCO yra gerai. Tačiau mums reikia daugiau: mums reikia tikros, ne popierinės kovos su priešiška Rusijos propaganda, su jos kišimusi į mūsų demokratijos širdį – laisvus ir sąžiningus rinkimus. Nord Stream 2 – dar vienas politinis Kremliaus projektas, kurio tikslas – suskaldyti Europą. Rusijos agresiją patirianti Ukraina seniai laukia efektyviau veikiančios Europos: Normandijos formatas neveikia, Minsko susitarimai nevykdomi, Ukrainoje kasdien žūsta žmonės, ginantys savo tėvynę. Ir tai vyksta šalyje, susijusioje su Europos Sąjunga asociacijos susitarimu.
Tarptautinės prekybos srityje taip pat reikia lyderystės: beveik baigtos ES ir JAV derybos dėl laisvosios prekybos ir investicijų susitarimo nutrauktos ir tai padaryta ne Europos Sąjungos valia; vietoje laukiamo bendradarbiavimo – prekybos karo tarp ES ir JAV grėsmė; visa tai vyksta Kinijai demonstruojant ne tik ekonomines, bet ir politines ambicijas per artimiausius 20-30 metų dominuoti pasaulyje. E. Macrono vizitas į JAV – vienas iš ES politikos, taip pat ir tarptautinės prekybos srityje, įgyvendinimo instrumentų. Dar šią savaitę Vašingtone lankysis ir Vokietijos kanclerė A. Merkel. Taip pat šią savaitę naujojo JAV valstybės sekretoriaus Mike Pompeo, kaip ir naujojo Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maas, laukiama Briuselyje, NATO būstinėje. Trumpai tariant, dirbame visais frontais ir visais lygiais.
Akivaizdu, kad mums, Europos Sąjungai, šiandieninėje situacijoje labai reikia tvirtos ir aktyvios Prancūzijos ir ryžtingo jos prezidento veikimo daugelyje sričių. Be stiprios Prancūzijos nebus stiprios Europos Sąjungos ir atvirkščiai. Kaip be stiprios Europos Sąjungos nebus stiprios Lietuvos. E. Macrono kalba buvo įkvepianti ir teikianti vilties, tačiau kalbomis sotūs nebūsime. Darbais reikia sutvirtinti pažadus ir išreikštus lūkesčius. Panašu, kad A. Merkel padedamas ir remiamas E. Macronas vis ryžtingiau perima Europos Sąjungos vėliavą (ir vairą?) į savo rankas. Lieka neatsakytų klausimų dėl Prancūzijos prezidento laikysenos, pozicijos keletu tikrai svarbių klausimų, bet tų atsakymų netruksime sulaukti. Kai kurių – jau greitai, gegužės mėnesį, kai įvyks E. Macrono ir Rusijos prezidento V. Putino susitikimas.
En Marche, Monsieur Le Président!
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/laima-andrikiene-macronomanija-prasideda-18-962520