Skip to main content

MANO ARGENTINIETIŠKAS TANGO (ir demokratijos šventė, ir dar partijos kongresas)

|   L. Andrikienė. Sekmadienio skaitiniai

Laima Andrikienė
Sekmadienio skaitiniai 8

Visą savo sąmoningą gyvenimą svajojau nuvykti į Argentiną. Svajojau: kada nors pamatysiu, kaip argentiniečiai šoka tango, Buenos Aires – sostinę, tuo pat metu panašią ir į Madridą, ir į Paryžių. Viską seniai susikroviau į atmintį: Jorge Luis Borges ir jo “Smėlio knygą”, Julio Cortazarą, jo ir Ugnės Karvelis meilę ir gyvenimą… Klausydavau Madonos atliekamos “Don’t cry for me Argentina” (Neverk manęs, Argentina), žiūrėjau “Evitą” ir visa kita. “Mano paskutinis tango” (Mi ultimo tango) su ispanų dainininke ir aktore Sara Montiel, filmo veiksmas laive, plaukiančiame į Argentiną, nuostabiausi jame skambantys tango ir emigrantų choro atliekama daina…

Trumpai sakant, noro pamatyti tą šalį buvo daug. Ir – pagaliau! – vykstu ten su Europos Parlamento delegacija, vadovaujama EP Užsienio reikalų komiteto pirmininko David’o McAllister’io. Delegacija mišri, sudaryta iš dviejų EP komitetų – Užsienio reikalų ir Tarptautinės prekybos – narių, 8 europarlamentarai (Vokietija, Rumunija, Ispanija (2), Lietuva, Jungtinė Karalystė, Graikija, Estija) plius keli patarėjai ir du vertėjai. Aš jau ne vieną kadenciją darbuojuosi abiejuose minėtuose komitetuose, esu pareiginga ir darbšti europarlamentarė (čia ne aš taip sakau – taip sakė kiti kolegos, nes konkurencija vykti buvo milžiniška, tačiau dėl mano vykimo prieštaraujančių nebuvo). Taigi, vykstu be konkurencijos.

Misija Gruzijoje

Davusi sutikimą vykti suprantu, kad manęs laukia kelios košmariškos savaitės. Bet nevykti negaliu! Kodėl košmariškos? Spręskite patys: pirmadienį, spalio 22 d. iš Vilniaus skrendu į Strasbūrą, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio popietės dalyvauju ten vykusioje EP plenarinėje sesijoje; sesijai pasibaigus ketvirtadienio popietę iš Strasbūro automobiliu vykstu į Frankfurtą, kelios valandos laukimo oro uoste – ir kylu į Miuncheną, iš ten prieš vidurnaktį – į Tbilisį, stebėti Gruzijos prezidento rinkimų. Miuncheno oro uoste sutinku ir kitus kolegas europarlamentarus, kurių delegacijai vadovausiu Gruzijoje: Joachim’ą Zeller’į iš Vokietijos, Anną Fotygą iš Lenkijos, olandą Andre Ellisen’ą. Atskrendame į Tbilisį apie 4 val. ryto, kelios valandos poilsio viešbutyje ir – susitikimų maratonas. Prisijungia kiti delegacijos nariai europarlamentarai Jaromir’as Štetina iš Čekijos, Ana Gomes iš Portugalijos, Europos Parlamento viceprezidentas Fabio Castaldo iš Italijos, patarėjai, padėjėjai…

Penktadienis ir šeštadienis – susitikimai su kandidatais, ekspertais, tarptautiniais stebėtojais, ES valstybių ambasadoriais, Gruzijos Ministru Pirmininku M. Bachtadze ir Gruzijos Prezidentu G. Margvelašviliu, žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų atstovais, kitų tarptautinių stebėtojų organizacijų ir delegacijų vadovais ir atstovais; sekmadienį – rinkimai, nuo ankstaus ryto lankome rinkimų apylinkes, baigiantis balsavimams vienoje jų lieku stebėti balsų skaičiavimo, tai užtrunka keturias valandas, iš ten – atgal į viešbutį susitikti su iš kitų Gruzijos vietovių sugrįžusiais kolegomis europarlamentarais, aptariame, ką matėme, kokius pažeidimus pastebėjome. Pasitarimą baigiame antrą valandą ryto… Kelios valandos miego ir – į derybas su kitais tarptautiniais stebėtojais iš Europos dėl mūsų vertinimų, dėl bendro dokumento, po to – spaudos konferencija, joje kalbu Europos Parlamento vardu. Viešbučio konferencijų salė – pilnutėlė žurnalistų, susidomėjimas – milžiniškas. Kalbu apie tai, kad rinkimų diena buvo rami ir taiki, tačiau nuo Gruzijos atplėštose teritorijose – Abchazijoje ir Chinvalio (Pietų Osetijos) regione – rinkimai nevyko, negana to, marionetinė Pietų Osetijos valdžia rinkimų dieną uždarė visus administracinės linijos perėjimo punktus, kad nė vienas Gruzijos piliečio pasą turintis Pietų Osetijoje gyvenantis asmuo nebalsuotų Gruzijos prezidento rinkimuose.

Kalbu ir apie neapykantos persunktą rinkiminės kampanijos retoriką, Gruzijos parlamento vadovą, rinkiminę kampaniją kelis mėnesius stebėjusius ir apie pažeidimus netylėjusius jaunus gruzinus – nevyriausybininkus išvadinusį fašistų pagalbininkais. Taip pat apie netinkamai reglamentuotą kandidatų, rinkimų kampanijos finansavimo tvarką ir kita. Gruziją su Europos Sąjunga sieja Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys, mes turime bevizį režimą, Gruzija siekia narystės ES – valdžia turi tvarkytis taip, kad tokių trūkumų nebeliktų. Rinkimai – egzaminas ir Gruzijos valdžiai, ir visuomenei. Pagal juos sprendžiama, kokia pažanga valstybėje yra padaryta, siekiant tolesnės integracijos į ES ir taip geidžiamos narystės ES.

Dvi paros Buenos Airėse

Bet grįžtu prie savo košmariškų savaičių. Taigi, spaudos konferencija, iš karto po jos čiumpu lagaminą, skubu į oro uostą, per Kijevą vienai nakčiai parskrendu į Vilnių, o kitą dieną, antradienį, per pietus aš ir vėl Vilniaus oro uoste, kylu į Helsinkį, iš ten – į Madridą, po kelių valandų laukimo Madrido Barajas oro uoste – į Buenos Aires. Iš Vilniaus į Buenos Aires kelionė truko lygiai 24 valandas… Trečiadienio rytą Argentinos laiku (skirtumas su Vilniumi – 5 valandos) pasiekiu Buenos Aires. Gerai, kad pasitinka ES delegacijos atstovas ir mane nugabena iki viešbučio. Dušas, nauji drabužėliai ir – pirmyn į susitikimus. Prisijungiu prie Europos Parlamento delegacijos kaip tik laiku, prieš susitikimą su Argentinos senatoriais. Po to – G20 parlamentarų konferencija dėl tarptautinės prekybos problemų: kaip turime elgtis, kai JAV nori sugriauti bendru sutarimu pasiektą tarptautinės prekybos taisyklių sistemą ir galiojančią tvarką, kai skelbia pekybos karą Europos Sąjungai, vadindama ją tokia pat blogybe kaip Kinija, tik užimančia mažesnę teritoriją. Arba kad ES tam ir buvo sukurta, kad išnaudotų JAV… Kitą dieną – vėl susitikimai, nuo ryto iki vakaro: mus priima Argentinos viceprezidentė Gabriela Michetti, susitinkame su Argentinos kongreso nariais – ES draugais, su vyriausiuoju Argentinos derybininku, kuris atstovauja savo šaliai derybose su ES dėl laisvosios prekybos sutarties ir t.t. Penktadienį – susitikimas ES delegacijoje (ambasadoje) su Argentinos verslo atstovais, susijungusiais į Europos prekybos asociaciją, po to – su nevyriausybinių organizacijų atstovais, kurie pristato jų vykdomus projektus, kuriuos dalinai finansuoja ir Europos Sąjunga. Nebelaukdama spaudos konferencijos – jai laiko nebeliko – skubu į oro uostą, vėl tuo pačiu maršrutu, tik jau atgal – Buenos Aires – Madridas – Helsinkis – Vilnius – skrendu į Lietuvą. Kad suspėčiau į #DemokratijosŠventę.

Vilnių pasiekiu šeštadienio vakarą, lėktuvas lyg tyčia vėluoja. Kelionė atgal truko 25 valandas. Tiesiai iš oro uosto skubu į restoraną sostinės senamiestyje, kur laukia brolis Juozas su šeima ir gražia draugija. Juozui – 60. Persirengti laiko nebėra, į brolio jubiliejų vykstu kelioniniais drabužiais. Bet su gėlėmis ir dovana. Gerai, kad bent tai suspėjau.

O sekmadienį – mano minėtoji #DemokratijosŠventė. Ir mano pavardė viename balsavimo biuletenių. Kandidatų į Europos Parlamentą “abėcėliniame” sąraše, kuris šiemet prasidėjo raide “M” (tik nesijuokite, bet 2014 m. mūsų “abėcėlinis” sąrašas, teiktas partijos Tarybos reitingavimui, prasidėjo raide “L”).

Helsinkis. Manfredas Weberis – būsimasis Europos Komisijos vadovas

Manote, viskas? Maratonas baigėsi? Anaiptol! Pirmadienį – vėl į lėktuvą ir į Briuselį, į darbą. Antradienį iš Briuselio – į partijos kongresą Helsinkyje: visi frakcijos nariai specialiu užsakomuoju reisu skrendame į Suomijos sostinę. Ten vyks pasirengimas kitais metais vyksiantiems Europos Parlamento rinkimams, rinksime ir tą, kuris ves mūsų Europos liaudies partiją (tiksliau būtų versti – žmonių – angl. European People’s Party) į rinkimus ir bus mūsų kandidatas pakeisti Jean–Claude Juncker’į Europos Komisijos pirmininko poste. Kadangi manau, kad būtent ELP laimės Europos Parlamento rinkimus, iškovos daugiausiai mandatų, manau, kad tas asmuo iš tiesų ir taps Europos Komisijos pirmininku.

Šiandien, kai rašau šiuos sekmadienio skaitinius, jau žinau, kas juo taps – tai bus Manfred’as Weber’is, Vokietijos (Bavarijos) Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) atstovas, dabartinis mūsų frakcijos Europos Parlamente vadovas ir mano kolega Europos Parlamente jau ne vieną kadenciją. Balsavau už jį ir džiaugiuosi jo išrinkimu. Kodėl balsavau būtent už jį, šį vakarą jau neparašysiu, padarysiu tai kitą kartą.

Į Vilnių iš Helsinkio sugrįžau ketvirtadienio, lapkričio 8-osios, vakarą. Su mažais nuotykiais, bet jų nebepasakosiu.

Tai kaip su tuo argentinietišku tango?

Tai ar vertėjo man skristi į Argentiną? Tango ne tik pati nesušokau, bet ir nė vieno šokančio nemačiau, argentinietiškos jautienos kepsnio neparagavau, kaip ir jų raudono vyno. Mačiau viešbutį (tiesa, tokį, kokiame ir norėjau gyventi), Argentinos kongresą ir Senato rūmus, daug puošnių koridorių ir posėdžių salių. Ir daug naujų veidų, nepažįstamų žmonių, su kuriais teko bendrauti tas kelias dienas.

Tiesa, dar Teatro Colon – operos teatrą, nuostabų teatrą, kur visi G20 konferencijos dalyviai trečiadienio vakarą buvome atvežti į Gala naktį klausytis Mozart’o operų arijų, atliekamų teatro jaunimo ir teatro mokomojo jaunimo orkestro. Esu dėkinga organizatoriams už tą Gala operos naktį: jei net muzikos nebūtų buvę, būčiau likusi laiminga pamačiusi visame pasaulyje garsų teatro pastatą. Privalai tenkintis tuo, kas įmanoma.

Ir dar – keli sakiniai apie tai, ko Europos Parlamento delegacija vyko į Argentiną. Mes, Europos Sąjunga, deramės su Mercosur valstybėmis (Argentina, Brazilija, Urugvajus ir Paragvajus; dar turėtų būti ir Venesuela, tačiau ji iš derybų yra pasitraukusi ir jose nedalyvauja) dėl laisvosios prekybos sutarties. Derybos trunka daugiau nei dešimtmetį, pastaruosius kelerius metus jos vyksta intensyviai, 95 proc. dalykų sutarta, beliko kokie 5 procentai, bet vis nebaigiame. O realybė yra tokia, kad derybas reikia baigti iki kitais metais vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Jei to nepavyktų padaryti, derybų pabaiga nusikeltų mažiausiai metams į priekį, kol įvyks rinkimai, baigs darbą dabartinė Europos Komisija (beje, ji ir derasi dėl šios sutarties) ir pilna jėga pradės dirbti jau naujos sudėties Europos Komisija. Vykome su tikslu įtikinti mūsų derybų partnerius Argentinoje, kad laikas nelaukia, o mes vėluojame. Tą pačią savaitę kita EP delegacija su tokia pat misija lankėsi Urugvajuje ir Paragvajuje. Argentiniečiai, atrodo, “kampą pagavo”, turėtų būti tvarkoje. Problema, tiksliau – nežinia dėl Brazilijos, kur prieš kelias savaites įvyko prezidento, parlamento ir savivaldybių rinkimai, kur išrinktasis prezidentas Jair’as Bolsonaro dar nėra prisiekęs, taigi, kol kas nėra su kuo kalbėtis. O ir naujųjų valdančiųjų pozicija nėra aiški, belieka laukti ir atsargiai veikti.

Don't cry for me Argentina. Sugrįšiu. Kai daugiau laiko turėsiu. Kai nelėksiu per gyvenimą zovada. Kai turėsiu laiko sušokti tango, išgerti taurę – ir ne vieną – raudono vyno, pasigrožėti Buenos Airių architektūra, pamatyti Argentinos pajūrį, krioklius...

Baigiu. Nepykite, kad skaitinys vėl toks ilgas. Linkiu nepritrūkti kantrybės jį perskaityti iki galo.

Gražios, sėkmingos, turiningos savaitės Jums visiems!

Vilnius, 2018 11 11 
#SekmadienioSkaitiniai8