Skip to main content

Mūsų žodis. L. Andrikienė: Lietuvos narystei ES – 14 metų

|   Straipsniai

Gegužės 1-ąją Lietuvos narystei Europos Sąjungoje sukako 14 metų. Per tuos metus mūsų valstybėje įvyko nemažai pasikeitimų. Kaip vertinate Lietuvos pasiekimus?

 

Nusilpus Sovietų Sąjungai, lietuviai pasinaudojo istorine galimybeatkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ta galimybė buvo išnaudota tobulai. Matome, kas vyksta ten, kur toji galimybė nebuvo išnaudota – Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Armėnijoje ir kitur.

Patys svarbiausi įvykiai po Nepriklausomybės atkūrimo – Lietuvos narystė ES ir NATO. Tai iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją Europoje – Lietuva kartu su kitomis Baltijos regiono valstybėmis atsidūrė Vakarų pasaulio erdvėje.  Lietuva dabar yra daug saugesnė nei kada  nors naujausioje istorijoje – vargu ar kas nors ryšis okupuoti NATO valstybę ar atplėšti dalį jos teritorijos.

Narystė Europos Sąjungoje labai stipriai paskatino mūsų ūkio plėtrą. Be ES paramos Lietuva tikrai nebūtų pasiekusi tokio išsivystymo lygio, kokį esame pasiekę. Tai ne tik finansinė parama, iš ES struktūrinių fondų finansuojamos mokyklų, ligoninių, universitetų, kelių renovacijos bei visokios išmokos, bet ir į Lietuvą, kaip ES narę, ateinančios užsienio investicijos.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad įsijungdama į šias dvi valstybių sąjungas Lietuva privalėjo pakeisti savo įstatymus arba priimti naujus, kurie atitiktų ES ir NATO normas. Buvo nuveiktas didžiulis darbas, kurį, deja, mes dažnai net užmirštame paminėti – lietuviams buvo sudarytos teisinės galimybės gyventi, vadovaujantis vakarietiškais įstatymais.

 

Tačiau pripažinkime – didelė dalis Lietuvos žmonių nėra laimingi. Tai rodo rekordus mušanti emigracija, skurdas ir socialinė atskirtis, maži atlyginimai ir aukštos kainos. Lietuvoje emigracija pasiekė lygį, kai ji tampa grėsme nacionaliniam saugumui. Ar yra priemonės stabdyti emigraciją?

 

Laimė – labai subjektyvus jausmas ir labai įnoringa ponia. Vieną dieną ji tau šypsosi, o kitą dieną nugarą atsuka. Gali sėdėti ar gulėti ant pinigų krūvos ir būti nelaimingas. Juk ir turtingi verkia, ar ne? Ir verkia ne iš laimės.

Atviros sienos ir laisvas darbo jėgos, žmonių judėjimas yra vienas svarbiausių narystės Europos Sąjungoje garantuojamų pasiekimų, tačiau jis turi ir kitą pusę: skurdas ir socialinė atskirtis yra susiję su emigracija. Kai emigracija įgyja tokį lygį kaip Lietuvoje – oficialiai emigravo 800 000 žmonių – tai jau rimta grėsmė valstybei. Tai – grėsmė Lietuvai virsti teritorija be lietuvių.

Vien ESfinansinė parama problemos neišspręs, ir tai yra elementaru: atlyginimai tokie maži, kad žmonės važiuoja ten, kur jie ženkliai didesni. Lietuvoje yra būtinas mokesčių sistemos pertvarkymas, mūsuose apstu skurdo, didelė socialinė atskirtis.

Pažvelkime į statistiką. Atlikti tyrimai rodo, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių grupei Lietuvoje priklauso tik 36 proc. šalies namų ūkių, o Norvegijoje ar Danijoje vidutinių pajamų grupei priskiriama apie 80 proc. namų ūkių. Europos Sąjungoje pagal minimalaus atlyginimo lygį (nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje jis yra 400 eurų) Lietuva lenkia tik Bulgariją, tarp 28 valstybių narių esame antri nuo galo, tarp labiausiai atsilikusių. Yra dėl ko susimąstyti. Juk ES paramą gauna visos ES naujosios narės. Kodėl mes vis labiau atsiliekame?

Į šį klausimą turėtų atsakyti Lietuvos politikai, o netik skėsčioti rankomis ir sakyti, jog nieko padaryti neįmanoma. Daugiausia, ką sugeba nuveikti mūsų Seimas ir Vyriausybė – tai pažadai didinti mokesčius ir įvedinėti naujus draudimus. Tačiau nei nauji mokesčiai, nei draudimai nepagerins skurde gyvenančių likimo.

Įvertinę savo trūkumus, valdžios neįgalumą neturėtume stebėtis, kodėl daug Lietuvos miestelių ir kaimų yra pustuščiai. Girdime daug valdžios retorikos apie emigracijos stabdymą, bet užkeikimais ir žvakutėmis languose to, kas jau tapo Lietuvos rykšte, neišspręsime. Reikia labai konkrečių darbų. Būtinas lūžis, kurio dar nematyti net horizonte.

Sakyti, kad ši problema Europos Sąjungai nerūpi, būtų neteisinga. ES rimtai svarstomas taip vadinamas socialinis ramstis, naujos bendrosios socialinės politikos, finansuojamos iš ES biudžeto įvedimas, kurią vykdant galėtume ES biudžeto pinigais paremti socialinės paramos reikalingus žmones: pensininkus, neįgaliuosius, mažas pajamas gaunančius, daugiavaikes šeimas. Pradžia yra padaryta, tačiau dėl šios politikos dar reikia susitarti valstybių lygiu, suteikti jai kūną, skirti finansavimą. Iki šiolei ši sritis buvo palikta tvarkyti pačioms valstybėms narėms, kas kaip išmanė, tas taip tvarkėsi.

 

Šią savaitę vyko Europos Parlamento plenarinė sesija. Ką aptarėte, kokius sprendimus priėmėte? Ar turite ką svarbaus pranešti žemaičiams ir visai Lietuvai?

 

Ši savaitė Europos Parlamente buvo ypatinga: Europos Komisija pagaliau pristatė 2021-2027 metų ES daugiamečio biudžeto projektą. Kur pastaruoju metu bevažiuodavau Lietuvoje, visur sulaukdavau to paties klausimo: kaip bus po Brexit‘o, kaip bus su ES finansine parama, ūkininkų išmokomis, struktūriniais fondais – gal Briuselio „karvutė“ jau užtrūks?

Šią savaitę Briuselyje pradėjome naujojo biudžeto svarstymus, kuriuos turime baigti ir sprendimus priimti, susitarimus tarp ES institucijų ir valstybių narių pasiekti iki šių metų pabaigos.

Pradinė padėtis yra žinoma: Jungtinė Karalystė traukiasi, jos indėlis į septynerių metų ES biudžetą būtų apie 10 milijardų eurų, taigi, po Brexit‘o jų nebus. Vadinasi, pirma, turėsime taupyti ir daugiau investuoti į tas sritis, kurios yra mums ypač svarbios, nuo kurių priklauso mūsų valstybių ir jų piliečių ateitis. Antra, valstybės narės turės didinti įmokas į ES biudžetą, o dėl to kaip taisyklė ir kyla didžiausi ginčai. Pavyzdžiui, dabartiniame septynerių metų ES biudžete valstybių įnašai į „bendrą piniginę“ yra 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o naujajam laikotarpiui (2021-2027 m.) Europos Komisija siūlo tuos įnašus padidinti iki 1,114 proc. BNP. Atrodo – toks nedidelis padidėjimas neturėtų kelti problemų, bet neapsirikime – problemų bus. Europos Parlamentas siūlo didinti įnašus iki 1,3 proc., kad nereikėtų skausmingai mažinti išmokų ūkininkams ar struktūrinių fondų, sanglaudos politikos finansavimo, tačiau valstybės narės su tuo tikrai nesutiks.

Taigi, trumpai kalbant, 2021-2027 m. Europos Komisija ir mes, Europos Parlamentas, siūlome daugiau investuoti į jaunimą (Erasmus+ programai – 100 proc. daugiau), mokslinius tyrimus ir inovacijas (40 proc. daugiau lėšų, dėl aštrėjančios konkurencijos su Kinija ir kitomis Azijos valstybėmis), saugumą ir gynybą; daugiau lėšų ES išorės sienų saugumo didinimui, migracijos srautų kontrolei ir suvaldymui–siūloma padidinti finansavimą iki 35 milijardų eurų (palyginimui – šiame finansiniame laikotarpyje šiems tikslams skirta tik 13 mlrd. eurų).

Europos Komisija siūlo taupyti tokiose srityse kaip sanglauda, struktūriniai fondai –skirti 7 proc. mažiau lėšų nei šiame (2014-2020 m.) finansiniame laikotarpyje, bendrajai žemės ūkio politikai – 5 proc. mažiau, tiesioginėms išmokoms ūkininkams – 4 proc. mažiau. Galimas dalykas, kad išmokų tvarka bus kitokia, t. y. didieji ūkiai gaus sąlyginai mažesnę paramą nei vidutiniai ir smulkieji.

Tiems, kurie nenori, kad sumažėtų sanglaudos ir bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas, išmokos ūkininkams, atsakymas yra vienas: reikia didinti valstybių narių įnašus į ES biudžetą, ką ir siūlo Europos Parlamentas.

Pastebėsiu, kad Ignalinos atominės jėgainės uždarymui siūloma skirti 552 milijonus eurų, o Lietuvos energetikos ministerija sako, kad poreikis yra didesnis – 780 milijonų.

Svarstymai tik prasideda, laukia atkaklus ir sunkus darbas, kol susitarimai bus pasiekti. Sėkmės Lietuvai ir visiems, kurie suvokia, kad be stiprios Europos Sąjungos nebus stiprios Lietuvos. Esu ir būsiu už stiprią Lietuvą stiprioje Europos Sąjungoje.