Skip to main content

Su L. Andrikiene - apie Lietuvos ir ES aktualijas

|   Straipsniai

Penktadienį mieste prie Nevėžio lankosi Europos Parlamento narė, Metų europarlamentare 2018 pripažinta Lietuvos atstovė Laima Andrikienė. Prieš vizitą į Panevėžį ji atsakė į „Sekundės“ klausimus.

Ponia Andrikiene, koks yra Jūsų vizito į Panevėžį tikslas?

Svarbiausias vizito tikslas – Šv. Jokūbo piligrimų kelių plėtra Lietuvoje. Panevėžyje penktadienį vyks Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijos, vienijančios 22 mūsų valstybės savivaldybes, ataskaitinis susirinkimas, kuriame dalyvausiu. Jau daugiau nei penkerius metus Šv. Jokūbo kelių plėtra Lietuvoje yra svarbus mano darbotvarkės punktas. Panevėžyje kartu su savivaldybių vadovais bei Lietuvos Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos nariais ne tik aptarsime darbus, bet taip pat iškilmingai panevėžiečiams įteiksime Šv. Jokūbo kelio ženklus. Panevėžys, katedra –  Šv. Jokūbo kelio Lietuvoje stotis. Noriu pabrėžti, jog ši yra remiama Katalikų bažnyčios Lietuvoje, Lietuvos Vyriausybės bei yra pripažinta Europoje. Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija, kurios prezidentas –  jūsų miesto meras Rytis Račkauskas, yra ir visavertė Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos narė. Europos Parlamente veikia europarlamentarų grupė, besirūpinanti Europos kultūros keliais, o Šv. Jokūbo kelias yra pripažintas seniausiuoju Europos kultūros keliu. Lietuvoje turime keturis tarptautinius Šv. Jokūbo kelius – Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, kurie yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos Europos kultūros kelių instituto.
Kas yra Šv. Jokūbo kelias –  Camino de Santiago – ir kuo jis svarbus? Nuo seno, nuo ankstyvųjų viduramžių piligrimai iš viso pasaulio traukia į Santjago de Kompostelą, ieškodami dvasinio peno. Piligrimai keliavo ir iš Lietuvos. Dabar jie keliauja ne viena kryptimi, nes visa Europa yra išvagota Šv. Jokūbo piligrimų kelio atšakų, piligrimai lanko vietas, kurios yra nužymėtos Šv. Jokūbo keliuose. Lietuvoje piligrimystė taip pat išgyvena atgimimą, ateityje turėtume sulaukti daugiau piligrimų iš užsienio valstybių.
Vieną kitą piligrimą iš užsienio galime sutikti Lietuvos keliuose jau dabar. Tačiau piligrimystei Lietuvoje dar nėra pasiruošta – trūksta nakvynės namų, bažnyčios dažniausiai būna uždarytos, o juk piligrimas su savimi turi piligrimo pasą, į kurį dedami antspaudai. Dar daugiau, piligrimystės maršrutai Lietuvoje nėra pažymėti. Visa tai dar reikia atlikti, mes tai ir darome. Beje, vietinės bendruomenės turės ir grynai praktinės naudos, jei Lietuvos keliais patrauks piligrimai. Tai ir tradicinių patiekalų ruošimas, ir suvenyrų gaminimas bei pardavimas bei kitokia veikla. Kita vertus, užsieniečiai savo akimis ir iš labai arti pamatys, kokia graži yra Lietuva. Tačiau praktinė nauda lieka vien tik praktine nauda. Svarbiausias tikslas yra be abejonės dvasinis. Pats žodis „kelias“ šiame kontekste reiškia kelią, ėjimą link Dievo, link dvasinio tobulėjimo, kuriam ribų niekada nėra. Ir mes visi esame tame kelyje.

Kaip vertinate tai, kas vyksta Lietuvoje? Ar nemanote, kad vykstantys procesai pakerta bet kokį piliečių pasitikėjimą politinėmis partijomis?

Nuo politinių skandalų Lietuvoje darosi bloga – tai girdžiu iš daugelio. Pragaras atsivėrė, kai buvęs liberalų vadovas Eligijus Masiulis buvo nutvertas tariamai paėmęs kyšį. Sąmoningai rašau „tariamai“, nes kol nėra teismo sprendimo, ir Lietuvoje turėtų galioti nekaltumo prezumpcija. 
Pasirodo, jog į įsismarkavusį skandalą vienu ar kitu būdu įsivėlę ar įvelti beveik visi, net ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri susirašinėjo elektroniniu paštu su E. Masiuliu, prašydama, kad „MG Baltic“ valdoma LNK televizija patrauktų savo „skaliką“, turint galvoje žurnalistą Tomą Dapkų. Tikras beprotnamis prasidėjo, kai viešai buvo paskelbta VSD sekimo medžiaga. Šioje vietoje kyla pora klausimų: ar galima skelbti viešai sekimo medžiagą ir bendrai, kiek Lietuvoje žmonių yra sekama ir kiek tai daroma teisėtai. Iš paskelbtos medžiagos susidaro įspūdis, kad sekama gan „riebiai“. Bet kuriuo atveju teismui tai nepadės, nes plūstelėjus šiai operatyvinei medžiagai teisėjams likti objektyviems bus sunku. Visuomenės akyse dabar susitepę visi – pradedant liberalais, kurie jau neatsistos ant kojų, ir baigiant mūsų partija, Tėvynės sąjunga: kiek anksčiau sustabdyta Seimo nario Lauryno Kasčiūno narystė partijoje, ką tik iš mūsų gretų pašalintas Mantas Adomėnas, išmestas už tą patį – ryšius su „MG Baltic“. Į teisiamųjų suolą vėl keliauja ir Darbo partijos atstovas Vytautas Gapšys. Lieka tik valstiečiai-žalieji, ir jeigu „Agrokoncerno“ veikla nebus ištirta, jie taip ir liks „švariausia“ partija. 
Visai negaila tų, kurie vogė ar bandė paversti Lietuvą oligarchų valdoma valstybėle. Gaila, jog į miltus byra Lietuvos politinė sistema, kurią sukurti nebuvo lengva ir kuri yra vienas iš nepriklausomos Lietuvos pasiekimų. Dabar kai kas galės ir toliau kartoti seną mantrą, jog „visi jie vagys“. Bet tai problemos neišspręs.

Šią savaitę Strasbūre vyko Europos Parlamento plenarinė sesija. Kokie svarbiausi klausimai buvo svarstomi?

Išskirčiau balsavimą dėl taip vadinamo Mobilumo paketo, kur matau aiškų Lietuvos interesą – vežėjus. Mobilumo paketą sudaro trys dokumentai dėl kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklių, dėl maksimalios vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, dėl ES transporto rinkos ir vairuotojų socialinių klausimų. EP Transporto komiteto priimtas dokumentas ir pasiektas susitarimas, dėl kurio balsavome ketvirtadienį Strasbūre, nėra visiškai atitinkantis Lietuvos poziciją. Tačiau įvertinus visas dokumento nuostatas tampa akivaizdu, kad priimtas tekstas maksimaliai įmanomai subalansuotas tolesnėms deryboms ES Taryboje.
Didžiausią galvos skausmą Lietuvai vis dėl to kelia mums netinkamos nuostatos dėl kabotažo ir dėl tarptautinio vežimo įmonių, kurioms ES rinka būtų tiesiogiai apribojama. Šiuo Europos Parlamento sprendimu darbas šiuo klausimu nesibaigia, derybos ir derinimai vyks toliau, tačiau Europos Parlamento pozicija bus žinoma.
Priėmėme ir svarbų sprendimą dėl paramos Ukrainai – skirti 1 milijardą eurų. Pagalba skiriama kaip paskata spartinti reformas bei stabilizuoti ekonomiką. Verta prisiminti, jog 2017 m. Europos Komisija buvo sustabdžiusi paskutinės dalies Ukrainai skirtų lėšų mokėjimą, nes Ukraina nepilnai vykdė savo įsipareigojimus. Ir dabar numatyta, kad Ukraina gaus 1 milijardą eurų tik tada, jei įgyvendins kelias svarbias antikorupcines sąlygas, kaip Aukščiausiojo antikorupcinio teismo įsteigimas per artimiausias dvi savaites, privalomas turto deklaravimas valstybės tarnautojams ir kitas. Po šios sumos paskyrimo ES pagalba Ukrainai jau siekia 3,4 milijardus eurų.
Šią savaitę Europos Parlamentas priėmė sprendimą ir dėl Europos Parlamento narių skaičiaus, Jungtinei Karalystei 2019 m. kovą pasitraukus iš ES. 2019 metų gegužę 27 ES valstybėse narėse bus išrinkti 705 Europos Parlamento nariai (dabar yra 751 iš 28 valstybių). Lietuvos atstovų skaičius išliks nepakitęs – 11.
Trečiadienį, birželio 13, Europos Parlamente Strasbūre buvo paminėta sovietinių trėmimų iš okupuotų Baltijos valstybių sukaktis. Minėjime dalyvavo Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani, Nyderlandų premjeras Mark Rutte, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Kroatijos, Lenkijos, Švedijos, Vengrijos.
Šią savaitę priėmėme ir rezoliuciją dėl prieš dešimtmetį įvykdytos Rusijos karinės agresijos prieš Gruziją. Europos Parlamento pozicija šiuo klausimu yra aiški: Rusijos kariuomenė turi būti išvesta iš Pietų Osetijos ir Abchazijos, Gruzijos teritorinis vientisumas turi būti atkurtas jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose.

ES institucijose aktyviai svarstomas naujojo laikotarpio – 2021-2027 m. – biudžeto projektas. Ko galėtų tikėtis Lietuva?

Vienas pačių svarbiausių klausimų, pastaruoju metu diskutuojamų Europos Parlamente – koks bus ES biudžetas 2021-2027 metais. Europos Komisija pateikė nemalonų siurprizą, ypač Lietuvai. Žadama drastiškai mažinti kai kurias Lietuvai ypač svarbias programas. Visai Europos Sąjungai siūloma „apkarpyti“Sanglaudos fondą net 45 procentais, o Lietuvai būtų skiriama net 24 procentais mažiau. Kaimo plėtrai siūloma sumažinti lėšas 25 procentais.Tuo tarpu siūloma didinti paramą Graikijai, Italijai ir Ispanijai.
Lietuva daug pasiekė būdama ES nare, didele dalimi – ES paramos dėka. Juk atkuriant nepriklausomybę Lietuva buvo atsilikusi sovietinė respublika, jei lygintume ją su Suomija, Švedija ar Vokietija. Todėl drastiškas ES paramos mažinimas mūsų ūkio vystymąsi rimtai stabdytų.
Tai yra pakeičiama, bet siekiant savo tikslų reikalingas labai aktyvus ir kryptingas Lietuvos Vyriausybės veikimas. Laiko turime iki šių metų pabaigos. Nejaugi, kaip dažnai nutikdavo, atvyksime paskutiniai ir verkšlensime, jog mums liko tik trupiniai? Norėtųsi, kad į Europos Komisijos pateiktus pasiūlymus reaguotų ir Lietuvos ūkininkai. Gal ir neblogai būtų sulaukti jų delegacijos Briuselyje.
Dalies problemų, be abejonės, nebūtų kilę, jei ne Brexit‘as, paliekantis didelę „skylę“ ES biudžete. Juk Didžioji Britanija buvo viena didžiausių mokėtojų į ES biudžetą.Palyginkime: Lietuva per septynerius metus (2014-2020) į ES biudžetą sumokės 3 milijardus eurų, o Jungtinė Karalystė – apie 100 milijardų eurų. Per tą patį laikotarpį Lietuva iš ES biudžeto gaus beveik 13 milijardų eurų paramą, tai reiškia, kad įmokame vieną eurą, o gauname daugiau nei keturis kartus daugiau.
Yra, tiesa, ir kitas klausimo sprendimas – didinti valstybių narių įnašusį ES biudžetą. Tačiau įnašų didinimas kaip siūlo Europos Komisija– nuo 1 iki 1,1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų – vargu ar sulauks valstybių narių pritarimo.