Gegužės pabaigoje Utenoje, Molėtuose ir Alantoje lankėsi europarlamentarė Laima Andrikienė. Ji susitiko su Molėtų savivaldybės meru Stasiu Žviniu ir administracijos direktoriumi Sauliumi Jauneika, su jais aptarė regiono problemas bei ES paramos panaudojimą.
Apie ES sienų apsaugos ir piliečių saugumo stiprinimo, ES finansinės paramos Lietuvai ir jos panaudojimo dabar ir ateityje, socialinių problemų – skurdo, socialinės atskirties mažinimo – sprendimo būdus bei ES planuojamą stiprinti socialinį ramstį europarlamentarė kalbėjo ne tik Molėtuose, bet ir Utenoje, kur ji susitiko su TS-LKD Utenos skyriaus aktyvu, Utenos savivaldybės tarybos nariais Rimantu Dijoku, Egidijumi Puodžiuku, Raimundu Kelevišiumi, Nida Treinyte, Sauliumi Vaiginiu ir kitais. Vizito pabaigoje L. Andrikienė atsakė į keletą "Utenio" klausimų.
Jūsų darbas Europos Parlamente šiemet buvo ypatingai įvertintas – gavote Metų europarlamentaro 2018 apdovanojimą tarptautinės prekybos srityje. Džiaugiamės kartu su Jumis ir sveikiname. Ką Jums, Lietuvos atstovei, reiškia šis apdovanojimas?
Kasmet Briuselyje leidžiamo „Parlamento žurnalo“ iniciatyva vyksta Metų europarlamentarų rinkimai, jie vyko ir šiemet. Metų europarlamentaro apdovanojimai dažnai pristatomi kaip „Briuselio Oskarai“. Pirmą kartą ne tik per 14 Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų, bet per visą Europos Sąjungos istoriją buvo pastebėtas ir įvertintas Lietuvos atstovo Europos Parlamente (EP) darbas bendrajam gėriui, Europos Sąjungos stiprinimui.
Finale dėl apdovanojimo varžiausi su Vokietijos atstovu, EP Tarptautinės prekybos komiteto pirmininku Berndu Lange ir Prancūzijos atstovu, vienos iš Prancūzijos delegacijų EP pirmininku Francku Proustu. Tai buvo rimti konkurentai. Teisėjų komisijoje, kuri įvertino europarlamentarų pasiekimus įvairiose srityse, nuo aplinkosaugos iki prekybos susitarimų, nuo skaitmeninių technologijų iki žemės ūkio, buvo ne tik „Parlamento žurnalo”, akylai stebinčio Europos Parlamento narių darbą ir jį analizuojančio, atstovai, bet ir verslo asociacijų, tarptautinių bankų, Europos miestų sąjungų ir savivaldos asociacijų, mokslinių tyrimų institutų, politikos ekspertų atstovai.
Šis apdovanojimas – tai labai rimtas mano darbo ir pastangų įvertinimas bei indėlis į Lietuvos vardo garsinimą.
Prieš kelias savaites vykusiame suvažiavime TS-LKD priėmė rezoliuciją „Tikime Europa”, kurioje pasisakė už didesnę Europos integraciją. Jūs taip pat kalbėjote suvažiavime. Kiek neišvengiama toji integracija ir ar Lietuva nedings didesnėje, labiau integruotoje Europoje?
Taip, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai yra vienintelė partija, atvirai pasisakanti už glaudesnę ES integraciją. Gaila, kad tyli kitos partijos, o visuomenėje beveik negirdėti diskusijų šia tema.
Europos Sąjungoje esame jau 14 metų, Sąjunga neišvengiamai keičiasi, ir mums turėtų būti svarbu, kokia ji bus ateityje. Kai kas sako, jog ES eina byrėjimo linkme ir pirštu rodo tai į Didžiąją Britaniją, pasirinkusią palikti ES, tai į naują, dabar formuojamą Italijos vyriausybę, kurioje vyrauja nacionalistai ir ekstremistai. Tačiau vyksta ir kiti procesai. Frexit'as (Prancūzijos pasitraukimas iš ES) neįvyko, o Prancūziją valdo proeuropietiškas, energingas Emanuelis Macron'as, kuris garsiai pasisako už glaudesnę federaciją.
Lietuvos pasirinkimas turėtų būti didesnė integracija. Mes turime būti tame branduolyje valstybių, kurios veda ES į priekį, o ne tarp tų, kurios juda atgal arba vos velka kojas. Šiuo metu panašiai ir yra. Lietuva yra Šengeno erdvėje, Lietuva yra euro zonoje. Būti tarp pirmaujančių mus verčia ir politinės, ir ekonominės, ir geopolitinės aplinkybės. Ėjimas sparčiau brangiai kainuoja, pasirinkus europinės integracijos kelią teks sunkumus išgyventi ir įveikti. Juk labai paprastai pasakius, mes dabar bandome atsigriebti, pasiekti tai, ko negalėjome pasiekti sovietmečiu, okupacijos metais.
Prisiminkime: pagal prieškarinę statistiką mes lenkėme Suomiją. Okupacijos metai mus atplėšė nuo laisvojo pasaulio ir europinio gyvenimo būdo, todėl dabar iki Suomijos pragyvenimo lygio mums dar toli. Na, o ES subyrėjimas mums reikštų grįžimą į Kremliaus įtakos sferą. Vargu, ar nors vienas sveikai galvojantis politikas ar pilietis džiaugtųsi tokia perspektyva. Juk savaime aišku, kad ES mums labiau reikalinga nei Britanijai. Mums tai yra egzistencinis, išlikimo klausimas.
Kai kas sako, jog labiau integruotoje Europoje mes prarasime savastį. Tačiau tai išimtinai priklauso nuo mūsų. ES niekas nediegia jokių nutautinimo ar kolonizacinių projektų. Visiškai skirtingai nei sovietinės okupacijos metais, kai Lietuvos nutautinimas buvo valstybinė politika. Tada mes atsilaikėme. Nejaugi nutautėsime dabar, būdami laisvojo pasaulio dalis? Dabar tai priklauso tik nuo mūsų pasirinkimo, o ne kitų, svetimųjų valios. Pats Europos Sąjungos ateities klausimas yra labai platus ir įvairiapusis. Todėl norėtųsi, kad jis Lietuvoje taptų diskusijų objektu. Kol kas to nėra.
Lietuvoje daug diskutuojama pensijų reformos klausimu ir nepanašu, kad ateityje pensininkų lauktų labai šviesi ateitis. Ar Europos Sąjunga gali kaip nors padėti Lietuvai spręsti šią problemą?
Iš tiesų diskusijose mažai optimizmo, o pensijų dydžiai, apie kuriuos kalbama, yra maži, ypač lyginant juos su kainomis. Pensijų dydžiai grindžiami ekonominiais argumentais, bet žmonėms, kurie gaus tas mažas pensijas, girdint šias diskusijas nuotaika negerėja. Tokie skaičiai kaip 200 eurų pensija varo tik į neviltį. Aiškinama, kad „Sodra“ neturės pinigų, nes dirbančiųjų yra vis mažiau, o pensininkų skaičius auga. Tai yra realybė, bet suprantamas ir žmonių nusivylimas, kai sužino, kas jų laukia senatvėje, nors visą gyvenimą sąžiningai dirbo. Lieka du keliai: arba važiuoti pensijos užsidirbti į užsienį, o tai net pusamžiam žmogui nėra lengvas apsisprendimas, arba bandyti kurti savo verslą, kas taip pat nėra paprasta.
Tačiau aš turiu gerų naujienų iš Europos Parlamento. Europos Sąjungoje svarstoma ir planuojama stiprinti socialinį ramstį. Žinau, kad tai ypač aktualu Lietuvai. Tarp kitų klausimų, pavyzdžiui, svarstoma visoje Europos Sąjungoje įvesti privalomą minimalią pensiją, lygį, žemiau kurio senatvės pensijos negalės „nukristi” nė vienoje ES valstybėje narėje, taigi, ir Lietuvoje.
Jei sutarsime, kad ES atsirastų ši politika bendrosios socialinės politikos pavadinimu, tai reikštų, kad ji būtų dalinai finansuojama iš ES biudžeto. Iki šiol socialinė politika – pensijos, pašalpos ir pan. – buvo kiekvienos valstybės reikalas, Europos Sąjunga į šių klausimų sprendimą kištis negalėjo ir vis dar negali. Priežastis – šalys narės prieštarauja, nes tokiu būdu esą būtų pažeistas jų suverenitetas socialiniuose reikaluose. Kyla natūralus klausimas: ko vertas tas suverenitetas, jei savo piliečiams nesugebama garantuoti orios senatvės?
Kitais žodžiais sakant, manau, kad mums, visai ES ir Lietuvai kaip jos daliai, reikia daugiau Europos Sąjungos, visų pirma tose mūsų gyvenimo srityse, kuriose ES iki šiol nebuvo arba buvo mažai. Kalbu apie tokias mūsų gyvenimo sritis, kaip skurdo ir socialinės atskirties įveikimas, švietimo klausimų sprendimas.
Lietuvą drebina skandalas dėl neskaidrių politikų ir verslo ryšių. Kaip yra kitur? Ar, pavyzdžiui, Vokietijoje politikai taip pat susiję su verslo interesais?
Sunku lyginti Vokietiją su Lietuva. Bet faktas lieka faktu – Vokietijoje į verslo interesus labai atsižvelgiama. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl A. Merkel sutiko su dujotiekio Nord Stream 2 statyba. Jei šis projektas bus įgyvendintas, Ukraina praras tranzitinės valstybės statusą ir nukentės ekonomiškai, negaus pajamų už rusiškų dujų tranzitą į Europą. Taigi, politiškai šis Vokieti jos sprendimas prieštarauja deklaruojamam siekiui remti Ukrainą. Kaip politikė A. Merkel remia Ukrainą, tačiau vistiek Nord Stream 2 bus tiesiamas, apsimetant, kad tai yra tik ekonominis, su politika nieko bendro neturintis projektas.
Negalima sakyti, kad šis sprendimas buvo priimtas jo nesvarstant – buvo daug ginčų, straipsnių Vokietijos laikraščiuose, kai kuriuos su kolegomis europarlamentarais iš Vokietijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Rumunijos ir kt. šalių rašiau ir aš. Tačiau gali būti, kad rezultatas bus kitoks nei siekėme.
Grįžtant prie Lietuvos verslo ir valdžios žmonių santykių, aišku viena: reikia daugiau skaidrumo ir padorumo. Taip, Lietuvos valdžia taip pat turėtų atstovauti ir Lietuvos verslo interesams, ypač užsienyje, bet visa tai turi vykti civilizuotai ir laikantis galiojančių teisės normų.
Dėkojame už pokalbį.